Žinyčia 2014

Stebėdami Lietuvoje Anastasijos vaizdinio įgyvendinimo sunkumus, nutarėme įkurti Giminės sodybų žinyčią, kurios pagrindinis tikslas – Anastasijos vaizdinio gilesnis suvokimas ir stiprinimas.
Tikslingai pasirinkome seną žodį „žinyčia“,  siekdami jį sugrąžinti į šnekamąją kalbą. Kai kas žinyčią galbūt supranta kaip mokyklą vaikams. Iš tiesų senovėje žinyčiose buvo įgyjamas aukštasis išsilavinimas. Tarptautiniai šio seno žodžio atitikmenys šiuo metu yra akademija, kolegija,universitetas. Susirinkę įvairaus amžiaus, patirties, sąmoningumo žmonės, drauge nagrinėjame svarbias temas, aiškinamės giminės sodybų paskirtį. Šiame skyrelyje pateikiame Giminės sodybų žinyčioje vykstančių užsiėmimų santraukas.

Žemiau skaitykite:

_______________________________________________________________________

Pirmas užsiėmimas: vaizdumo periodo klaida (klaidos). Atradimas jos (jų) savyje.

„Žmonija, tuo periodu jausminio žinojimo plotmėje buvo pasiekusi lygį, leidžiantį kolektyvinėmis mintimis kurti energetinius įvaizdžius. Taip žmonija savo gyvenimo istorijoje perėjo į naują Vaizdumo periodą. Energetinių įvaizdžių, kuriamų kolektyvinėmis mintimis, dėka žmonija įgavo galimybę kurti visoje Visatos erdvėje. Būtų galėjusi kitose planetose sukurti gyvybę kaip Žemėje. Būtų galėjusi, jei Vaizdumo periode nebūtų padariusi nė vienos klaidos. Tačiau tuo Vaizdumo periodu, kuris truko devynis tūkstančius Žemės metų, vis pasitaikydavo kokia klaida kuriant vieną kurį ar iškart kelis įvaizdžius. Klaida įvykdavo tada, kai Žemėje, žmonijoje atsirasdavo žmonių, kurių ketinimams ir jausmų bei minčių kultūrai pristigdavo tyrumo. Klaida užkirsdavo galimybę kurti Visatos platybėse ir stūmė žmoniją į okultizmą. (…) Jis prasidėjo nuo žmogaus sąmonės intensyvaus degradavimo. Sąmonės degradavimas, nepakankamas ketinimų tyrumas esant aukštam žinių ir galimybių lygiui žmoniją galiausiai visada pastūmėdavo į pasaulinio masto katastrofą.“ V. Megre „Giminės knyga“

Klaidos atsirasdavo, pristigus minčių, jausmų ir ketinimų tyrumo, sukilus puikybei, t.y. praradus savyje darną dėl susilpnėjusio ryšio su Dievu.
Per savas klaidas mes iškreipiame vaizdinį, pasiūlytą Anastasijos.
Klaidos, kurias per save, savo patirtį, mums pavyko atskleisti šio užsiėmimo metu:

1. Vaizdinio iškraipymas, pakeitimas, silpninimas.
Žmonių minčių energija sutelkiama į dukterinius vaizdinius, pavyzdžiui žaliavalgystę, gamtinę žemdirbystę, dolmenus, ekologines statybas, nutekinant energiją iš pagrindinio vaizdinio (smulkiau apie šią klaidą skyrelyje „Įžvalgos“). Iškreipti Žmogaus, Dievo, Visatos, Žemės, Meilės vaizdiniai, kuriais dabar įtikėję dauguma žmonių. Šiuo metu, pavyzdžiui, vakarų pasaulyje sparčiai keičiamas šeimos vaizdinys.
2. Pokyčių siekimas savame gyvenime bandant keisti kitus žmones bei išorinius veiksnius.
3. Tikėjimasis, kad kas nors kitas (vaikai, bendruomenė, protėviai, Dievas …) padarys už mane.
4. Atsakomybės perleidimas kitiems žmonėms (Anastasijos pasakojimas apie svetimtaučius liokajus). Užuot ėmusis veiksmų, dažniausiai bumbant ir piktinantis prisitaikoma prie „valdančiųjų“ nurodymų. Negana to, atvykėliams iš svetur, pavyzdžiui Amerikos, perleidžiama kurti net mokyklas savo vaikams.
„- O kur konkrečiai seniūnai padarė klaidą? Ar kad sukūrė ginkluotus būrius iš svetimšalių, iš samdinių? (…)
– Ginkluotieji būriai, Vladimirai, nėra svarbiausia priežastis. Ta priežastis kur kas gilesnė, jos šaknys – psichologija.
(…) Kai savo balsą atiduodi tu kam nors kitam, tai iš tikrųjų ne jam valdžią dovanoji, o padarai jį – nori, ar nenori – priklausomą nuo tam tikros sistemos, be galo sudėtingos. O taip darydamas savo valia atsisakai ir Dievo tau duotos valdžios. Va šitaip daugumai žmonių per amžių amžius psichika iškrypsta: susiformuoja manymas, kad vyriausybė ir šalies galva už mus privalo spręsti klausimus svarbius. Taigi ir mintys apie tai, koks turi būt gyvenimas, tokiems žmonėms jau nebekyla.“ V. Megre „Naujoji civilizacija“ 2 dalis
5. Įsivardijamas klaidingas giminės sodybos tikslas – nauda sau (kad mane mylėtų, suteiktų man sveikatos). Giminės sodyba kuriama žvelgiant vartotojiškai į augalus (jie turi mane maitinti), į erdvę (ji turi mane apsupti meile), pagaliau į bendruomenę (ji turi man padėti). Lūkesčiams nepasiteisinus apima nusivylimas, apgautojo savijauta.
6. Minčių sutelkimas ties detalėmis (statybos, daržai …), prarandant platesnį matymą ir primirštant, dėl ko visa tai. Taip atitrūkstama nuo vaizdinio, o kartais jis ir visai apleidžiamas.
7. Sąmoningumo trūkumas: neaprėpiamas visas vaizdinys, nėra detalaus viso vaizdinio apmąstymo, pasiimamos tik detalės.
8. Vaizdinys siejamas ar painiojamas su konkrečiais jį garsinančiais asmenimis (pvz. žmogumi, įtikėjusiu, kad šios knygos turi gydomą galią, įvairiais „dvasingumo mokytojais“), o nusivylus žmonėmis, nusiviliama ir vaizdiniu.

Klaidų taisymo pasiūlymai:
Pradžioje svarbu suvokti, kad klaidos yra manyje ir būtent aš jas kartoju, nekaltinant kitų ir nepermetant atsakomybės, kad jas daro ar padarė kažkas kitas.
1. Pradėti mąstyti plačiau ir giliau stengiantis aprėpti visą vaizdinį, visas jo detales, neskaidant jo į atskiras grupeles. Vaizdinys išlieka pagrindu, o įgytos įvairios žinios papildo vaizdinį.
2. Keistis pačiam, mokantis kituose žmonėse atpažinti savo atspindį, o išorinius veiksnius priimant kaip galimybę atrasti savas klaidas ir, pasidarius išvadas, taisyti jas.
3. Daryti žingsnius, lyg nuo tavęs vieno priklausytų visos žmonijos, Žemės, Visatos ateitis.
4. Tapti savo gyvenimo šeimininku, suvokiant laisvos valios ir priežasties-pasekmės dėsnius. Prisiimti atsakomybę už savo mintis, jausmus, veiksmus.
5. Pačiam mylėti ir meilę skleisti. Auginti ją savyje, savimi kurti Meilės erdvę.
6. Nuolat prisiminti kūrybos esmę (gyvenamosios aplinkos gražinimas, kūryba, teikianti džiaugsmą visiems) ir tolimuosius tikslus, pavyzdžiui rojų Žemėje.
7. Svajones ir polėkį derinti su mąstymu: ieškoti atsakymų, mintyse kurti kuo detaliau. Tikrinti savo ketinimų tyrumą: ką gero mano veikla duos bendruomenei, tautai, gamtai, žmonijai, planetai.
8.  Prie bet kokio naujo judėjimo, ypač jei jis susijęs su dvasiniais dalykais, šliejasi įvairūs žmonės, kurie idėjas pateikia pagal savo supratimą. Atskirti Anastasijos pateiktas idėjas nuo jas garsinančių asmenybių savitų šių idėjų išvedžiojimų.

Atradimai:
Jeigu 6 žmonės, nesuvaldę puikybės, galėjo pakeisti žmonijos ateitį, tai 6 žmonės gali atstatyti tai, kas buvo iškreipta.
Puikybėje esantis žmogus dažniausiai nepastebi, kad jis puikybėje.
Mano pasaulyje dalyvaujančių žmonių patirtis yra ne tik jų, bet ir mano patirtis.
Klaidas, suvoktas kitų užsiėmimų metu, įvardinsime konkretaus užsiėmimo santraukos pabaigoje.

_______________________________________________________________________

Antras užsiėmimas: vaizdumo mokslas.

„- Pats žmogus yra ne kas kita, kaip materializuotas vaizdinys, žmogus pats gali savo mintimis sukurti ir materializuoti vaizdinį. Čia slypi jo niekuo nepralenkiama Visatos jėga. Jeigu koks nors žmogus ne visai supranta, kodėl Kūrėjas jam padovanojo tam tikrus gabumus, tai toks žmogus pats blokuoja savo didžią jėgą ir patenka kitų vaizdinių įtakon, materializuodamas jų sumanymus, pradėdamas nuo savęs, savo šeimos, savo giminės ir baigdamas savo valstybės bei visos planetos sunaikinimu.“ V. Megre „Anasta“

Žmogaus gyvenimo įvykiai – tai (jo ar kitų žmonių) mintyse sukurtų vaizdinių atspindys. Tik žmogus apdovanotas gebėjimu kurti vaizdinius. Ir kuria jis juos savo siela. Vaizdinys – detalus sielos matymas. Kuo kruopščiau apgalvota kiekviena detalė, mintis, vėliau – žodis, tuo jis stipresnis. Vaizdinys, sudarytas iš žmogaus ar žmonių grupės minčių energijos, įgyja gyvastį, tampa gyva energetine esybe. Ir gyvas jis tol, kol yra žmonių palaikomas. Vaizdumo periode atsiradusi naujovė – žmonių grupės kuriami bendri vaizdiniai.

„O kad lengviau galėtų kolektyvine mintim naudotis, kad daugeliui ji neštų naudą ir laiko nereikėtų gaišti renkantis visiems į vieną vietą, sumąstė žmonės įvaizdžius dievų. Per juos jie ėmėsi valdyti gamtą. Štai Saulės dievo įvaizdis, Ugnies, Lietaus, ir Meilės, Vaisingumo. Nuo tolei visa, kas tik reikalinga buvo begyvenant, pradėjo žmonės kurt naudodamiesi įvaizdžiais kaip koncentruota kolektyvine mintim. (…) Ir kuo daugiau žmonių maitina įvaizdį jausmais savaisiais, tuo darosi jisai stipresnis. Sukurtas kolektyvinėm mintim tas įvaizdis turėti geba nepaprastą griovimo ar kūrimo galią. Jis turi ryšių atgalinių su žmonėm ir gali kurt charakterius ir elgesio manieras kuo įvairiausio dydžio grupėse.“ V.Megre „Giminės knyga“

Vaizdumo mokslas – sąmoningas vaizdinių kūrimas, siekiant tam tikrų tikslų. Žmonės, įvaldę vaizdumo mokslą, geba sukurti iliuzinius pasaulius, įtraukdami į juos kitus žmones ir taip tapdami savo pasaulių valdovais. Savanaudiškų žynių vaizdiniuose vyrauja naikinimo užtaisas, kuris, maitinamas žmonių energija, griauna pasaulio ir paties žmogaus, esančio vaizdinyje, sielos darną. Kai vienovė sieloje pažeidžiama (nesant priešybių vienybės), žmonės į vaizdinį pasineria kaip į iliuziją, užmiršdami tikrovę ar bėgdami nuo jos.

„Ir prieš kelis tūkstančius metų vyriausiasis žynys, tokiu save apskelbęs iš to šešeto išdidėlių, nusprendė užvaldyt pasaulį visą. Jis mąstė : „(…) Vaizdumo mokslas – tai neregima kariuomenė manoji. Ir kuo giliau vaizdumą išmanysiu, tuo ta kariuomenė man bus ištikimesnė. Ir kuo mažiau ją išmanys minia, panirusi į okultizmą nerealų, tai tuo labiau ji bus man paklusni“. V.Megre „Giminės knyga“

Dauguma žmonių šiuo metu gyvena žynių sukurtame iliuziniame pasaulyje, susidedančiame iš įvairių iliuzinių terpių (egregorų), pvz. religijų, valdymo sistemų, ideologijų. Iliuzinę terpę, kurioje esti, žmogus priima kaip tiesą.

„Demokratija – pati pavojingiausia iliuzija, kuriai pasiduoda aibė žmonių. Ji pavojinga todėl, kad demokratiniame pasaulyje iš tikrųjų lengvai gali valdyti visas demokratines šalis vienas arba keletas žmonių, jiems tereikia turėti daug pinigų ir gerą psichologą bei polittechnologų komandą. (…) Ir mes, nūdienos tėvai, jau šių iliuzijų veikiami, dar bandome auklėti savo vaikus. O iš tiesų patys įvedame, įstumiame jų sąmonę iliuzijų pasaulin. Neabejotinai atiduodame juos kažkieno pikton valion. Aišku, tik ne Dievo. Mes atiduodame juos kažkokiai Dievo priešingybei.“ V. Megre „Giminės knyga“

Galima išskirti tris žmonių grupes: iliuzinius, biorobotus ir pabudusius. Iliuziniai žmonės – nesąmoningai vaizdiniuose esantys žmonės. Savo tikėjimu jie maitina ir palaiko žynių sukurtus vaizdinius. Biorobotai – nesąmoningi kariai, vykdantys žynių nurodymus, per kuriuos įgyvendinamos iliuzijos. Tai politikai, žiniasklaidos atstovai, religijų vadovai, bankininkai, korporacijų nariai ir t.t. Žyniai, biorobotų pagalba, naudojant įvairias vaizdinių formavimo priemones, pvz. TV, kiną, dainas, madas, politines sroves, tikėjimo „tiesas“, palaiko ir, esant reikalui, pakoreguoja vaizdinius. Tai, kas rodoma televizijoje, filmuose, apdainuojama, surašyta knygose nėra pasaulio atspindys, o atvirkščiai – kuria pasaulio būsimus įvykius.

„O įvykius istorinius suvokti tokius, kokie iš tikro buvo, gali žmonės, jei tik nors kiek prabus iš to hipnozinio tūkstantmetinio miego ir perskaitys, kas žydus užkodavo ir pavertė į žyniams atsidavusią kariauną. Vėliau šią savo tautą iškoduoti bandė Jėzus,- gebėjo Jis gilaus pasiekti pažinimo ir sąmokslą žynių Jis bandė išardyt, užkirst jam kelią. Keliaudamas ir būdamas išminčių draugėj, Jis stengėsi pamažėle suvokti, kas tai yra vaizdumo mokslas.“ V. Megre „Giminės knyga“

Anastasijos sukurtas vaizdinys – tai būdas išvesti žmones iš iliuzinio pasaulio į tikrovę, Dievo sukurtą pasaulį. Tai lyg tiltas per tamsiųjų jėgų plotmę. Savo vaizdinį ji priešpastato žynių vaizdiniams. Kurdami giminės sodybas, žmonės gali vėl atstatyti prarastą ryšį su Dievu, gamtos pradais, gyvūnijos ir augalijos pasauliais. Taip pat gali susilieti su savo pirmapradžiu vaizdiniu, kuriame žmogus yra darnus (tobulas), kūrėjas, Dievo dalis, visagalintis, kuriam Visatoje nėra paslapčių. Bet ir čia slypi tam tikri pavojai. Užuot išėjęs į tikrovę, žmogus gali užstrigti Anastasijos vaizdinyje ir likti iliuzijos vergu, todėl Anastasija pabrėžia, kaip svarbu mąstyti patiems, ir neduoda daugelio atsakymų.

„Dievo pasaulis ne iliuzinis, jis tikras ir puikus. Jis turi savo neprilygstamų kvapų, spalvų, formų ir garsų. Vartai į šį pasaulį visada atverti, pro juos visada galima įeiti, jei esi išsilaisvinęs iš apipainiojusių sąmonę iliuzijų.“ V. Megre „Giminės knyga“

Pabudę žmonės – sąmoningi, t.y. suvokiantys tiesą, žinantys ir suprantantys vaizdumo mokslą. Jie turi galimybes susigrąžinti pirmapradį savo vaizdinį ir išeiti iš iliuzijų į tikrovę.

Atradimai:
Šiuo metu žmonės (išskyrus kelias išimtis) dėl žemo sąmoningumo ir nepakankamo minčių greičio nesugeba kurti visaapimančių vaizdinių, o kuria tik įvaizdžius – vaizdinio detales, ir daro tai dažniausiai protu, o ne siela.
Kiekvienas žodis vaizdiniuose apgalvotas, pakeitus žodį – pakinta prasmė.
Surasta dar viena klaida: V.Megre knygose pateikiama, aiškiai įvardijama dabartinė situacija vienus žmones pažadina ir paskatina išeiti iš iliuzinio pasaulio į tikrovę, kiti, dėl įvairių priežasčių (įpratimo, tingumo, patogumo, nenoro keistis, nesuvokimo kaip tai daryti ir t.t.), pasirenka likti iliuzijoje.

_______________________________________________________________________

Trečias užsiėmimas: gamtos dėsniai. Dvasios dėsniai.

„Vaizdumo mokslo mokėsi žyniai slapta. Tad žmonės paprasti kasdien labiau vis miršo, kokie yra iš tikro dėsniai natūralūs mūs gamtos. Šitie žyniai, Vladimirai, energiją, kuri sustiprindavo žmones per jų tarpusavio ryšius su Dievo sukurta gyva gamta, nusprendė perkelti į savo sumanytas šventyklas, ir patys ja naudojosi, jokios kitos energijos neduodami žmonėms mainais.“ V. Megre „Giminės knyga“

Kad dėsniai būtų užmiršti, buvo siekiama tikslingai. Nežinodamas dėsnių, žmogus praranda nuovoką ir užuot buvęs savo gyvenimo šeimininku – kūrėju, tampa svetimos valios įkaitu.

Visata, tame tarpe mūsų planeta, veikia pagal Visatos dėsnius. Gamtos dėsniai palaiko augmenijos, paukščių, vabalų bei kitų Žemės gyvūnų būties tvarką. O žmogui skirti Dvasios dėsniai. Šiuolaikinis mokslas nagrinėja kai kuriuos Visatos bei Gamtos dėsnius, bandydamas juos pritaikyti žmogui. Apie Dvasios dėsnius „tradiciniai“ mokslininkai net neužsimena. Žmogui galioja Dvasios dėsniai, tačiau dabar žmogus yra traukiamas prie Gamtos dėsnių. Pavyzdžiui, vienas Visatos dėsnių – žemės traukos dėsnis, bet žmogus turi galimybę sklandyti (levituoti), jis šiam dėsniui nepavaldus, taip pat žmogus gali mintimis keisti vandens struktūrą ir eiti ant vandens. Dvasios dėsniai nusako žmogaus paskirtį. Nežinodamas šių dėsnių, žmogus nežino nei savo paskirties, nei buvimo esmės ir nesuvokdamas Gamtos dėsnių bei kišdamasis į natūralius virsmus, naikina dievišką tvarką, sukelia „gamtos“ katastrofas, veda link susinaikinimo.

Plačiau apie kai kuriuos Dvasios dėsnius:

1. Laisvos valios dėsnis.
Tai Dievo meilės išraiška. Šis dėsnis yra Meilės dėsnis. Dievas suteikė savo vaikams visišką pasirinkimo laisvę, nevaržydamas jos, nesikišdamas į savo vaikų sprendimus. Per laisvos valios dėsnį tampame kūrėjais, tuo esame dieviški.
Pagal sąmoningumo lygį ir tyrumą galime kurti pragarą ar rojų. Kurdami pragarą kenčiame ne tik patys, kančioms pasmerkiame savo planetą ir visus jos gyventojus. Kai nuo antiišmintingos žmogaus veiklos iškyla pavojus Žemės išlikimui, suveikia saugikliai, vadinami pasaulinio masto katastrofomis, pvz. tvanas, ledynmetis. Žmogus gali atsižadėti laisvos valios, perteikdamas atsakomybę kitam žmogui ar priklausydamas iliuziniam pasauliui.

2. Priežasties – pasekmės dėsnis.
Kokią kūrybą žmogus pasirenka, tokias išdavas turi (ką pasėsi, tą ir pjausi). Žmogaus pasirinkimas tiesiogiai susijęs su jo vidine darna (ar nedarna), priklausomai nuo to, kokia energija vyrauja – puikybės ar meilės, džiaugsmo ar liūdesio ir t.t. Pagal tikėjimą jūsų, t.y. kuo tikiu, taip kuriu. Iliuziniame pasaulyje žmogus savo gyvenimą kuria ir įsitikinimais, įgytais per asmeninę patirtį, perimtais iš šeimos bei giminės, taip pat įtikėjęs tautos ir žmonijos įsitikinimais. Įsitikinimai –tai tam tikros mintys, kuriomis žmogus tiki kaip neginčijamomis tiesomis (pvz.: tik sunkiai dirbdamas, gali užsidirbti pragyvenimui). Įsitikinimus galima išsklaidyti, juos peržiūrint, tikrinantis ar tikrai tai tiesa (pvz.: ar tikrai pragyventi gali tik tie žmonės, kurie sunkiai dirba?). Žynių vaizdinyje žmogus gyvena pagal jame vyraujančius įsitikinimus, ir tikėdamas jais, pratęsia vaizdinio būtį, nesąmoningai prisidėdamas prie jo kūrimo ir palaikymo. Nežinant dėsnio gali atrodyti, kad išorė įtakoja žmogų, nors yra atvirkščiai – žmogus kuria išorę. Išorėje yra pasekmės. Nepakeitus priežasčių (įsitikinimų, požiūrio, vidinės darnos), nepakis ir pasekmės.

3. Atspindžio dėsnis.
„Kas ant kito sako, ant savęs pasisako“. Jeigu kliūna kito žmogaus elgesys arba kažkokia jo savybė sukelia susierzinimą, tai rodo, kad pats taip elgiuosi ar elgiausi, bet sąmoningai nenoriu to pripažinti, nenoriu matyti šių savo savybių. Šis dėsnis labai padeda žmonėms, siekiantiems keistis, darnėti. Keičiant savo požiūrį bei elgesį, keičiasi ir atspindys. Atspindžio dėsnis kiek kitaip veikia per artimiausius žmones: tėvus, vaikus, sutuoktinius. Artimieji atspindi, kaip priimu ir jaučiuosi tam tikrose situacijose. Jie įvardija mano abejones, įsitikinimus, vidinius trukdžius.

4. Veiksmo-atoveiksmio dėsnis.
Kuo labiau spaudi save ar kitą, tuo didesnis pasipriešinimas. Pavyzdžiui, kuo daugiau stengiesi „auklėti“, tuo mažiau pavyksta.

5. Panašus pritraukia panašų.
Bandydami išsiaiškinti šį dėsnį, susidūrėme su kai kuriais neaiškumais. Surašome, ką mums pavyko išnarplioti. Pasąmoningai, kartais sąmoningai, jau vaikystėje kuriame šeimos ir būsimos antros puselės įvaizdžius. Vėliau, pagal įvaizdžių atitikimą ir prisitraukiame vienas kitą. Taip pat svarbus vyriškos-moteriškos energijų pasiskirstymas, pvz. „vyriška“ moteris prisitraukia „moterišką“ vyrą ir atvirkščiai, šitaip išsaugant pusiausvyrą. Žmonės vieni kitus pritraukia pagal: gyvenimo užduoties, tikslų panašumą; sielos darnos, tyrumo panašumą; giminės programų, įsitikinimų, įsivaizduojamos kūrybos panašumus.

6. Kiekybės perėjimo į kokybę dėsnis.
Gyvenimo, gal ir buvusių gyvenimų, eigoje renkama tam tikra kiekybė ir, kai surenkamas jos reikiamas kiekis, pereinama į kitą kokybę. Žemėje yra įvairių virpesių, atitinkančių tam tikras kokybes, sluoksniai. Žmonės, gyvenantys toje pačioje aplinkoje, gali būti skirtinguose virpesiuose, lyg gyventų skirtingose planetose. Skiriasi jų būsenos ir pojūčiai. Skirtinguose sluoksniuose skiriasi pasaulio priėmimas, pvz. ryšys su „nematomu“ pasauliu, žmogaus galimybės. Kiekybė gali būti renkama į abi puses, pvz. besitęsiantis liūdesys pereis į gilią depresiją ir atvirkščiai – gyvenimo teigiamas priėmimas, džiaugsmas – į išsilaisvinimą, laimės būseną.

7. Gausos dėsnis.
Kiekvienas gaus viską pagal savas mintis, svajones, norus. Visata, kaip koks džinas, pildo žmogaus užsakymus. Bet tai vyksta tik tuomet, kai svajonė detaliai apgalvota ir nesikeičia ilgą laiko tarpą, nežiūrint įvairių trukdžių. Protas ir siela turi veikti išvien, vienas kitą papildydami. Svajonė tampa tikslu, kai žmogus pradeda tikslingus žingsnius jos įgyvendinimui. Kuo stipresnis tikėjimas savo tikslu, tuo greičiau ir lengviau jis pasiekiamas, įvairiais būdais „atkeliauja“ tam reikalingos priemonės.

8. Energijos tvermės dėsnis.
Niekas niekur neprapuola: kiekviena kada nors žmogaus sumąstyta mintis lieka bendrame energetiniame minčių lauke. Kaip ir bet koks veiksmas turi įtakos visam pasauliui. Tai vaizdžiai nusako taip vadinamas Drugio efektas: drugelio sparnų plazdėjimas Pietų Amerikoje gali sukelti taifūną Japonijoje. Viskas tarpusavyje glaudžiai susiję.

Atradimai:
Įsitikinimai atsiranda vaizdiniuose (iliuzijoje), tikrovėje įsitikinimų nėra – čia veikia tik dėsniai, bet jų veikimas savaime suprantamas, vos juntamas. Tik tikrovėje galima pilna laisvė.
Dėsnis gali būti keičiamas bendru visų žmonių pageidavimu.
Pastebėta klaida: mintys sutelkiamos į pinigus, o ne į tikslą. Daugelis galvoja, kad įgyvendinti svajones galės tik tuomet, kai turės pinigų. Iš tiesų yra atvirkščiai (Gausos dėsnis) – pradėjus žingsnius, atsiranda priemonės.

_______________________________________________________________________

Ketvirtas užsiėmimas: priešybių vienybė, jų apjungimas, žmoniškosios energijos  atkūrimas. Antiišmintis ir išmintis.

Dažnai susiduriame su primityviu priešybių vienybės aiškinimu, atitinkančiu dabartinę primestą bendravimo išraišką, kad priešybių vienybė – tai skirtingų žmonių vienas kito pakantumas. Deja, tai žymiai sudėtingesnis dalykas, siekiantis Visatos ištakas ir tiesiogiai susijęs su kiekvieno asmens sielos darna.

„Tačiau, kaip ir dabar, Visatoj buvo pilna energijų kuo įvairiausių. O energetinės esybės gyvos ir mąstė tamsoje, ir kūrė tamsoje. (…) Kiekvienoje jų buvo viskas – ir mintis, ir jausmas, ir polėkio energija. O vis dėlto jos buvo nevienodos. Kiekvienoje viena kuri energijos rūšis pranokdavo kitas. Kaip ir dabar Visatos priešingi aspektai: vienas – griaunantysis, o kitas – kuriantis gyvybę.“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

Dievas, visų energijų po dalelę savyje apjungęs ir suderinęs, sukūrė naują gimtį – žmogų. Kaip Dievas, taip ir žmogus per savo daleles yra susijęs su visa Visata. Jeigu trūktų bent vienos energijos dalelės, jis neapimtų visos Visatos Kas tos energijos? „Turėjo tos esybės ir daugelį skirtybių įvairių, kurias prilyginti galėtume žmonių jausmams.“ Mes puikiai pažįstame jas, tai mūsų jausmai, kurie viens kitam prieštaringi: džiaugsmas – liūdesys, meilė – puikybė, dosnumas – godumas, nuoširdumas – uždarumas ir t.t. Dažnai giminingi jausmai susilieja į energetinius kompleksus, pvz. pyktis, neapykanta, pavydas, liūdesys ir kaltė arba meilė, džiaugsmas, nuoširdumas ir ramybė.
Nelengva atrodytų suderinti tai, kas prieštaringa. Ir mums, žmonėms, šią darną oi kaip nelengva palaikyti. Kas gi ta jungianti grandis? Dažnas pasakytų, kad meilė tai, bet, pasirodo, tai – svajonė. „Tavo dieviškoji energija, svajonė tavo sieloj, visas energijas suderint harmoningai sugebėjo…“

„Sulig tais žodžiais energetinės esybės visos iš visos Visatos vienu metu į Jį savo energijų paleido gausų srautą. Ir kiekviena visas pranokti siekė, kad naujume pati viršiausia būtų. Taip prasidėjo nesibaigianti kova didžiulė visoje Visatoj tarp energijų visų. (…) Ramybė stojo tik tada, kai visos suvokė galiausiai: niekas negali būt viršesnis ir stipresnis, negu viena visatinė energija, kurią sukėlė Dievas svajomis. Svajų energiją turėjo vien tik Dievas. Jis viską į save suimt galėjo, subalansuoti viską, pusiausvyrą įvest.“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

Kokia tad meilės užduotis? Meilės energija, jos dalelė žmogaus sieloje, suteikia įkvėpimo.

„Aš, meilė, dalele būt negaliu ir Tavo sielai trokštu atsiduot visa. Žinau, kad nesuirtų harmonija tarp gėrio ir tarp blogio, visos manęs neįsileisi. Bet aš pripildysiu savim tą vakuumą, kuriame dabar esi, tą visą tuštumą sušildysiu aplink Tave, sušildysiu ir patį.(…) Pašėliškai narsus ir atkakliai besiveržiąs į tikslą taip sušuko Dievas, pagautas meilės įkvėpimo: (…) O įkvėpime, koks tu nuostabus! Tegu tad išsipildo spindulingos meilės nušviestos svajonės mano ir tegimsta mano sukurtoji gyvastis!“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

Kadangi Dievas visą meilės energiją, nepasilikęs nė lašelio, pasiuntė savo vaikams, Jis šaltyje stingsta, negaudamas meilės iš savo vaikų, kurie pamiršo ne tik Dievą, savo Tėvą, bet ir save – dieviškus.

Anastasija, pokalbyje su Dievu, klausia:
„ – Kaip suteikti proto nesupratingiems, duoti pajautimo nejaučiantiems? (…)
– Norėjau sužinoti, kokiu būdu žmones galima padaryti išmintingesnius, kas dar, be katastrofos, galėtų padėti jiems tokiais pasidaryti? (…)
– Jis nurodė gaires, kur slypi atsakymas, kur jo ieškoti.
– Nurodė gaires?… Tau?! Ir kurgi slypi tas atsakymas?
– Priešybių susijungime.“
V. Megre „Skambantys kedrai“

Priešybes, kurias Dievas savyje suderino, žmogus nesugebėjo išlaikyt pusiausvyroje. Šiuo metu vyrauja pagrinde viena energija – puikybė. Puikybėje esanti žmonija yra antiišminties išmatavime ir jų kūryba yra antiišmintinga, t.y. griaunanti ir naikinanti. Žmogus, kurio sieloje priešybės neapjungtos ir vyrauja agresyvių energijų kompleksas, praranda ryšį su Dievu, tampa bedievišku – antižmogumi.

„- Man gera, Tėve, kai kalbiesi su manim. Kai Tu šalia netrūksta man ničnieko. Tačiau kai atsidursiu kitame Visatos pakrašty, kai abejonės puls ir sieloje kils sumaištis, sakyki, kaip Tave atrasiu? Kur Tu būsi tuo metu? – Greta tavęs ir tavyje. Sūnau, tau viskas duota, tu valdai visas visatines energijas, visas priešybes. Aš sudariau tavy jų darną – naują, dar nebūtą. Neleiski nė vienai iš tų priešybių įsivyrauti. Tada aš būsiu tavyje.“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

Atrodytų uždaras ratas: nėra priešybių vienybės (įsivyravusi puikybė) – nėra ryšio su Dievu, nėra ryšio – nėra darnos. Kaipgi vėl tapti žmogumi? Nuo ko pradėti?

„Kai reikšmingi darbai daromi per žmogų, visada dalyvauja abi priešybės. Žmogus naudojasi savo teise pasirinkti. Nuo jo tyrumo ir sąmoningumo priklauso, ko jis paims daugiau.“ V. Megre „Skambantys kedrai“

Štai čia ir ištiesė pagalbos ranką Anastasija. Jos svajonė šviesi, kupina meilės įkvėpimo, grąžinanti ryšį su tikrove. Žmonių alkstančios sielos, pajutusios Anastasijos svajonės virpesius, susiliedamos su šia svajone, priėmusios kaip savą, įgyja vis daugiau tyrumo, sąmoningėja, taip atsistato darna. Vien pasirinkti svajonę nepakanka, – kad ją įgyvendinti, reikalingas kantrus, nuoseklus darbas su savimi. Sąmoningumas įgyjamas per žinias ir patirtį (savo, kitų). Sąmoningumas be sielos darnos tyrumo nesuteikia – žmogus dažniausiai nelaimingas, besiblaškantis, vis kažko ieškantis, tikintis, kad vis didesnis žinių bagažas suteiks taip trokštamos išminties. Tam, kad apjungti priešybes, reikalingas nuoširdumas su savimi. Savo minčių, jausmų, įsitikinimų peržiūrėjimas, agresyvių keitimas teigiamais, taip auginant šviesią pusę, atstatant pusiausvyrą. Yra vidinė ir išorinė priešybių vienybė. Pirmiausia atstatoma vidinė darna. Tik tuomet kūrybinė energija tampa tyra, teikianti gyvybę ir džiaugsmą visiems.

„Mes su broliu atstovaujame dviem Visatos energijos kompleksams. (…) Žmogus nejaučia mūsų, ypač kai jam pasiseka savyje subalansuoti mūsų daleles. Kai jos subalansuotos, atsiranda trečioji energija. Ir ta trečioji, būdinga vienintelei Visatos būtybei – žmogui. Ji atsiranda, kai mes visiškai subalansuoti, ir ji, ta naujoji energija, yra visagalė. Galinti naujus pasaulius kurti. Jai nėra jokių paslapčių. Toks žmogus tampa Visatos valdovu – kūrėju, ir kūrinių jo niekas negali net pavaizduoti, didingi ir nesuvokiami jie gali būti.“ V. Megre „Anasta“

Per vidinę darną veikiama išorė (priežasties-pasekmės dėsnis): darna atsistato šeimoje, bendruomenėje, tautoje ir t.t. Siekiant svajonės, visos priešybės įsijungia jos įgyvendinimui. Kai tos pačios svajonės siekia grupė žmonių, jų priešybės tampa padedančiomis dalelėmis tikslui pasiekti.

„ – Į naują gimtį bus po dalelytę sudėta viskas!
– Bet argi galima visas energijas – ir griaunančias, ir kuriančias – sujungt į vienį?!
– Taip, galima – kaipo priešybes, pirmiausia jas savy subalansavus! (…)
– Tačiau juk kuriančiai energijai kliudys kita, kurią sudaro abejonės. Apniks tave jos ir sunaikins, o begalė energijų skirtingų tave draskyte sudraskys.. (…)
– Be tos energijos, kurią sudaro abejonės, yra dar ir kita – tai įsitikinimas. O kai abi energijos tos lygios, pusiausvyringos, tada ir padeda abi tiek grožiui, tiek tikslumui būsimajame kūrybos procese.“
V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

Atradimai:
Neapykanta ir pakantumas (tolerancija) – dvi tos pačios energijos išraiškos.
Nuoširdumas, kai vyksta nuo širdies, t.y. sielos lygmenyje. Uždarumas – uždaryta širdis, dažniausiai dėl meilės sau trūkumo.
Klaidos: priežasties ieškojimas ne savyje, kitų kaltinimas.
„– Tu teisus, Vladimirai, niekas negali valdyti žmogaus valios. Žmogus pats kuria savo likimą arba nelaimingą arba laimingą. Sąmoningumas kiekvienam parodo kelią. 
– O kas manipuliuoja mūsų sąmoningumu? Kas mums neleidžia išsirinkti tokio kelio, kad iš nelaimingų taptumėm laimingais?
– Kam ieškai priežasties ne savyje, Vladimirai? Ką tu pakeisi, jei imsi kaltint kažką kitą?“ V. Megre „Meilės erdvė“
Blaškymasis ir ieškojimas šventenybių, šventos vietos kažkur, visur (Gelendžike, Indijoje ar dar kur nors), nesiimant jos kurti patiems.
„– Ką nori kiekvienam jų pasakyti?
– Kad suvieniję jėgas jie galėtų atkurti Šambalą.
– Kas ta Šambala? Kalbėk aiškiau.
– Nuo senų senovės žmonės ieško Žemėje šventos vietos. Yra laikoma, kad ji vadinasi Šambala ir kad toje vietoje kiekvienas gali užmegzti ryšį su Visatos išmintimi, bet Šambalos niekas ligi šiol nesurado, nors ieškotojai apkeliavo nemaža šalių. Ir neras, jeigu ieškos tik šitaip, juk Šambala yra kiekvieno žmogaus dvasioj ir išorines jos apraiškas žmonės tik patys kuria.“ V. Megre „Meilės erdvė“

_______________________________________________________________________

Penktas užsiėmimas: bendra kūryba, teikianti džiaugsmą visiems.

Bendravimo garsai Visatoje suskambo pirmą kartą. Ir jei garsus tuos pirmapradžius man seksis žodžiais šiuolaikiniais nusakyt, tai tu suprasi, kaip didžiai prasmingi buvo ir klausimai tie, ir atsakymai. Link Jo, Jo vieno iš visų Visatos begalinės pusių nubangavo vieningas klausimas.
– Ko taip karštai tu trokšti? – klausė Jį visi. O Jis atsakė nedvejodamas, tikėdamas savom svajonėm:
– Bendros kūrybos, bendro džiaugsmo mums visiems, ir kuriant, ir kūrybos vaisių regint.“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas

Dievo svajonė sugebėjo suderinti tai, kas atrodė nesuderinama. Visos priešybės, pagautos įkvėpimo, įsijungė į Dievo planą. Žmoguje ir per žmogų jos vieningai siekia dalyvauti bendroje džiaugsmingoje kūryboje. Vieningai, bet stengdamosi pranokti viena kitą, ir tik nuo žmogaus priklauso, ar išlaikys jis savyje jų darnią vienybę, neleisdamas nė vienai tapt pranašesnei. Ramybė stoja tik tada, kai energijos susivienija bendram tikslui, svajonei pasiekti. Jeigu tas tikslas tyras – bendra kūryba, teikianti džiaugsmą visiems, – vyksta šviesi kūryba, atitinkanti Dievo svajonę. Tuomet ir kuria žmogus kartu su savo Tėvu. Ką reiškia – teikianti džiaugsmą visiems? Kas tie visi? Planetos tai, ir kiti dangaus kūnai, Visatos tai esybės visos, ir Žemė – mūsų motina, ir Dievas – mūsų tėvas. Gyvūnai, paukščiai, vabalėliai, augalija visa ir mineralai. Vanduo ir oras gyvastingas – juk gyva viskas! Jei ta kūryba kurianti, ne griaunanti, jei ji palaikanti gyvybę, pirmapradį pasaulio vaizdinį, tai džiaugsmo suteikia visiems. Kiekvienas nori joje dalyvauti, gyvybę plėsti, meilę jausti, nušviesti mūs Visatą visą palaimos spinduliais beribiais. Kai įsivyravo mintis griovimo, džiaugsmo pasaulyje mažėjo vis. Dabar „kūrybos džiaugsmą“ jaučia tik žmogus pavienis ir vyraujanti jo puikybė. Ir džiaugsmas tas veik pasitenkinimas, savos naudos tesiekiantis, ir trunkantis jis neilgai. Ką galime jau šiandien mes kiekvienas padaryti?

Prašau, jus, žmonės, kuo greičiau savo profesijas pakeiskit, visas profesijas, kurios tik žalą daro mūsų Žemei – didžiam Kūrėjo kūriniui! Prašau jus, žmonės, kuo greičiau supraskit, kad niekas Žemėje laimingas būti negalės, jei ir toliau jos nesiliaus žalojęs!… Praeis jau nebe ilgas laiko tarpas, ir negandos visam pasaulyje ims merdėti, sudegs jos pačios savo ugnyje. Žmonių sąmoningumas perneš juos per visą tamsybės laiko tarpą. Vladimirai, tu tik apsidairyk: ką pasvajojau – vyksta jau, ir Visata iškėlė mano svają, visiems žmonėms dalina dosniai, ir žmonija virš prarajos jau lekia, ir vien tik tie, kur abejoja, į ją įpuls. O žmonija, tu patikėki, Vladimirai, netrukus išsigelbės. Pradės suvokti žmonės, kas yra vaikai, ir jie sukurs šioj Žemėj rojų…“ V. Megre „Meilės erdvė“

Svarbu ne tik kalbėt, bet ir daryti. Mažus žingsnius, kasdienius, kiekvienas pagal savo galimybes. Prieš priimant sprendimą pamąstyti, kiek džiaugsmo jis suteiks, o kiek energijos jame naikinančios. Žoliapjovė ar dalgis, gal būdas dar geresnis koks? Tai pavyzdys tik vienas, o juk kiekvieną dieną tokie pasirinkimai kyla.

Adatos negalėčiau nė į rankas paimti. Juk adata padaryta išdraskius gyvą gamtą – jos žemės gelmes. Kokia prasmė kurti, jei tam pirmiausia reikia griauti didį, gyvą kūrinį? Įsivaizduok, Vladimirai, kokį nors pamišėlį, kuris paima garsaus dailininko, kaip tu sakai, kūrėjo paveikslą ir iš jo ima pjaustinėti zuikučius, kitokias figūrėles: pamišėlio darbus gal ir galima pavadinti jo kūryba, nes jis pamišėlis. Tačiau, jei tokios kūrybos imsis kitas žmogus, protingas, suprantantis aplinkinį pasaulį, tuomet jo darbus pavadinsime kitu vardu.“ V. Megre „Meilės erdvė“

Tikra kūryba bus tada, kai minčiai dirbant dalyvauja siela, nuojauta ir jausmas, ir dar tai, kas visada svarbiausia – tyras suvokimas – sako Anastasija. Suvokimas, kad viskas gyva ir gyventi nori, kad oras tyras, ir vanduo skaidrus sveikatą palaikyti gali. Kad Žemė mūs jautri be galo, kiekvienas jos kasimas, draskymas jai juntamas. Kad augalai vaisiais savaisiais mus išmaitinti siekia, nereikalingas žudymas dėl maisto. Kad viskas taip sukurta, jog patogumus be jokio ardymo pajust galėtume, tik Dievo planą mums tereik suprasti. Ir paskirtį savąją.

Atradimai:
Vienas žinyčios svečių uždavė klausimą: kaip jums sekasi gyventi pagal šią filosofiją? Klausimas nustebino, nes mums tai tikrovė, o ne filosofija. Pasirodo, kai kalbama apie Dievą, Meilę, daugelis žmonių tai priima kaip filosofavimą (svaičiojimą).
Klaida: priimant tikrovę kaip filosofiją, neįmanomas išėjimas į tikrovę, tikslingi žingsniai bei veiksmai.

_______________________________________________________________________

Šeštas užsiėmimas: tamsiųjų ir šviesiųjų jėgų pasireiškimas per žmogų.

Bendroje žmogaus ir Dievo kūryboje visos energetinės esybės turi vienodas dalyvių teises. Kai pusiausvyra pažeidžiama, sutrikdoma ramybė ir įsiplieskia energijų kova, viena kokia esybė ar jų kompleksas stengiasi užimti Dievo vietą ir kurti savo pasaulį – iliuzinį, ne dievišką. Ypač puikybei norisi įrodyti, kad ji už Dievą pranašesnė.

„- Dievuli mano, jų bus daug, o Tu – tik vienas. Ir visokiausioms visatinėms esybėms pagunda kils patraukti žmones, jų sielas užvaldyti, o tada per jas ir padaryt savas energijas užvis viršiausias. Ir Tavo sūnūs, tie paklydėliai, nė patys nepajus, kaip ims jas garbint.“
„- Adomo, Ievos širdyse visatinės esybės sužadino puikybę ir savimaną. Ir sugebėjo melagingą dogmą jiems pateikt kaip tikrą: „Norint sukurti naują kūrinį, daug tobulesnį už jau turimą, reikia tą turimą sulaužyt, išardyt ir išsiaiškint, kaip jis veikia“. Jos jiems kartojo ir kartojo: „Pažink, kaip viskas sudaryta, tada užvis viršesnis būsi.“ Mat jos tikėjos, jog Adomas, pradėjęs Dievo kūrinius analizuoti, suvoks jų sandarą ir paskirtį, protu suvoks, kaip Žemėj kūriniai visi viens su kitu susiję. Tada, Adomui kilusias mintis regėdamos, supras visatinės esybės, kaip reikia kurti, kad prilygtum Dievui. Iš pat pradžių Adomas visiškai nepaisė nei jų prašymų, nei patarimų. Bet kartą jam patart Ieva nusprendė: „Girdžiu, balsai man vis kartoja, kad ir lengviau, ir gražesnius mes kūrinius sukursim, jei tu ištyrinėsi, kaip iš vidaus jie sudaryti. Kodėl gi mes taip atkakliai nepriimam jų patarimų? Ar ne geriau bus, jei nors kartą jų mes paklausysim?“
„Pirmiausia medžio šaką su vaisiais nuostabiais nulaužt Adomas sugalvojo, paskui … Paskui … dabar tu pats matai, – itin nuslopo kurianti žmogaus mintis. Žmogus lig šiolei ardo, laužo, vis stengiasi pažint, kaip viskas sudaryta, ir primityvius daiktus kuria sustabarėjusiomis mintimis.“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

Neįmanoma pažinti Dievo kūrinijos ardant, kadangi visa ko sandarą, žmoguje užšifruotą, atverti gali tiktai svajonė, kurianti su polėkiu ir įkvėpimu. Todėl tamsiųjų energijų, pasireiškiančių per žmogų, kūryba, kaip jos besistengtų, negali prilygti dieviškajai, o kaip tik pasaulį įstumia į antiišmintingos veiklos žabangus, suardant pirmapradį pasaulio dieviškumą. Tamsiosios jėgos visais būdais bando užvaldyti žmonių mintis, kas šiuo metu joms yra beveik pavykę, dabar jos turi dideles galimybes pasireikšti. Jos siekia skaldyti, sukuria įvairių ideologijų, daro viską, kad stabdytų žmonių minčių apsijungimą. Tamsiosios jėgos veikia labai suktai: jos geba kurti bendrumo ir šviesaus tikslo, net svajonės iliuzijas (karas vardan taikos, kova už gėrį, naikinimas vardan pažinimo, kančia vardan šviesos ir t.t.), pajungdamos žmogų, laikydamos jį vergu. Pasiduodamas tamsių jėgų įtakai, žmogus praranda ryšį su Dievu. Jo vietoje jam pasiūlomi įvairūs (dvasingumo iliuzijoje esantys) tarpininkai, per kuriuos stiprinamas pajungimas ir energijos nusiurbimas. Netekdamas kūrybinės jėgos, nusilpus jo tiesos pajautimui, vis mažiau besipriešindamas, žmogus panyra tamsiųjų jėgų sukurton iliuzijon. Per tamsiąsias jėgas plačiai reiškiasi naikinimo mintis. Ji apsėdusi didžiąją žmonijos dalį.

 „Žmogaus veiklos kryptis bus neteisinga tol, kol pakeista nebus mintis pirminė, jos ištakos. Sakyki, pavyzdžiui, kas, tavo manymu, išrado pirmas mirtį nešančią raketą, branduolinę jos galvutę? (…) 
– Naikinimo mintis – jos vardas. Kadai kadės, į vieną žmogų įsigavusi, užvaldžiusi jo kūną, jinai išrado ietį ir jos antgalį iš atskalos akmens aštrios. Paskui ji žmogui įteigė sukurti strėlę, jos antgalį iš geležies.
(…) Kad žemiškoj materialioj plotmėj įkūnytų planus savuosius, naikinanti mintis vis kurstė žmones statyti daug gamyklų ir neva mokslui skiriamų laboratorijų, ir traukė juos į šitą pragaištingą tikslą, prisidengdama kilnia dingstim.
(…) – Ji nori įsitvirtinti. Ji geidžia visą materialią Žemės plotmę sunaikinti ir parodyti visai Visatai, kad ji, naikinanti visatinė mintis, energijos galia yra viršesnė užu viską, net už Dievą. Ir veikia ji per žmones.“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

„- Na ir bjaurybė, na ir sukta! O kaip mums ją iš Žemės visiškai išvaryti?“

Svarbiausia jos neįsileisti į save. Te visos moterys intymių ryšių vengia su vyrais, apsėstais naikinimo aistros, kad jai nebūtų galimybės atgimti vėl ir vėl, – sako Anastasija. Tuomet niekas nebepradėtų karo. Be to, moterys šitaip galėtų išpirkti tiek savo, tiek pirmapradę Ievos padarytą nuodėmę ir sugrąžintų Žemei pradžių pradžios gražumą. Vilkų tarpe šis suvokimas dar išlikęs: patelės nesusideda su agresyvaus būdo vilkais, jie lieka vienišiais (pasakojimas apie vilkus, rusų k.). Žudymas tarp gyvūnų, kurį mokslininkai įpratę pateikti kaip gamtos dėsnį (atseit kovą už išlikimą), atsirado tikriausiai tuomet, kai žmonės nebesugebėjo išsaugoti pusiausvyros ir paskleidė naikinimo energiją.
O kas tos šviesios jėgos? Anastasija dažnai mini kažkokius Juos. Kas tie Jie, kurie priėmė jos planą? Šviesios jėgos – tai šviesios mintys ir energinės esybės. Šviesieji pavaldūs tik Dievui. Anastasija dažnai mini ketinimų tyrumo būtinybę. Kokius ketinimus žmogus sumąsto, tokioms jėgoms suteikia galimybę pasireikšti per save. Kur mintis, ten energija. Nesąmoningas žmogus pasiduoda ir maitina tamsiąsias jėgas. Minčių šviesumą lemia vienybė, darna. Norint vėl tapti dievišku ir atstatyti darną Žemėje, svarbus tikslas – mokintis valdyti savo mintis, jomis maitinti šviesiąją pusę. Kai žmogus tyrėja, darnėja, ima suvokti šviesiuosius vaizdinius. Atsiranda didesnis sąmoningumas – žinojimas. Kaip atskirti tikrą, šviesių jėgų lydimą, svajonę nuo svajonės iliuzijos? Kuo svajonė daugiau apimanti (tauta, žmonija, Žemė, Dievas), kuo joje daugiau bendrumo su visa kuo, tuo ji tyresnė ir tikresnė. Kuo daugiau tyrumo, tuo daugiau svajonėje įkvėpimo. Kuo daugiau įkvėpimo, tuo daugiau jėgos, troškimo, žinojimo (sąmoningumo). Įkvėpimas suteikia jėgų tikslingiems žingsniams. Pradėjus žingsnius, svajonė tampa tikslu, įsikūnija (materializuojasi). Kad suvoktum savo svajonės tikrumą, reikalingas nuoširdumas, pasitikrinimas, kiek yra tyrumo. Pasitikrinimo matas – jausmas, kaip jautiesi svajodamas, kiek aprėpi savo mintimis, kaip pavyksta svajonės įgyvendinimas (darni šeima, laimės būsena, aplink laimingi bendraminčiai, išsaugota aplinkos švara ir pan.). Kai trūksta tyrumo, patenkama į svajonės iliuzijos pinkles. Svajonės iliuzijai, siekiant sau naudos, keliami reikalavimai, turima lūkesčių. Svajonės iliuzija dažnai subliūkšta kaip muilo burbulas, – nusiviliama savimi, kitais ar svajone, blaškomasi, ieškoma kitų svajonių iliuzijų (gal bus geresnės?). Nuo tiesos tik egoizmo vedinas žmogus nutolsta, – sako Anastasija.

Ką daryti?
Savo kasdienybėje mažinti naikinimo minties pasireiškimo galimybes. Tai labai nepaprasta, nes naikinimo mintis šiuo metu yra mūsų nuolatinė palydovė. Išorinis jos pasireiškimas, pvz.: bakterijų, parazitų, erkių, piktžolių, … naikinimas. Vidinis pasireiškimas per neigiamas mintis ir jausmus: savigrauža, nuoskaudos, smerkimas ir t.t.
Minčių, jausmų, veiksmų tyrumas. Vidinės ir išorinės taršos mažinimas.
Svarbiausia padėti geriems žmonėms. Padedant visiems, disbalansas išlieka toks pats ar net pablogėja, – sako Anastasija. Kaip atskirti gerus nuo blogų (naikinimo minties apsėstų)? Atskirti galima pagal pajautimą, širdies balsą. Pagal žmogaus darbus. Padėti tik tuomet, kai noriu tai daryti, o ne iš reikalo, kad pasijusčiau geresniu (sava nauda).
Nepratęsti naikinimo energija apsėstos giminės. Moterims keisti savo meilės prioritetus, – sako Anastasija.
Kurti kuo daugiau šviesių vaizdinių ir daryti tikslingus žingsnius jų įgyvendinimui. Gyvenamosios aplinkos gerinimas, gražinimas.
Nuo pasaulio sukūrimo pradžios daugelis esybių vis abejojo, ar žmogus, sukurtas Dievo, iš tikrųjų neprilygstamas Visatoj kūrinys. Pagal žmonių veiklą vis kilo klausimų, argi tinka šitaip elgtis kūriniams, į Dievą panašiems? Anastasija įrodė, kad žmogus yra toks, kokį Dievas apskelbė esantį. Kiekvienam iš mūsų svarbu susigrąžinti ne tik savo pirmapradį vaizdinį, bet ir neiškreiptą Dievo suvokimą.

„Tačiau paskui, tai, kas įvyko, galima palyginti su visos žmonijos sąmonės sakytum perversmu ar su energijų balanso pokyčiu visoj Visatoj. (…)
– O, mano Tėve, esantis visur, esu dukra tavoji Žemėje tarp Tavo tobuliausių kūrinių.
 Aš privalau nutraukt Visatoje esybių visokiausių ginčą dėl to, ar Tavo kūriniai iš tikro tobuli, ar jie neturi kokių trūkumų.
 O, Tėve mano, esantis visur! Tu padarei, kaip aš prašiau, manęs nepalytėjai.
 Dabar jau nieks iš jų nepasakys, kad rojų Žemėn galima grąžinti tik tada, kai Viešpats visa ištaisys, ką taip netobulai sukūrė.
 Tačiau taisyti Tau nereikia nieko. Išsyk esi sukūręs viską tobulai. Aš ne viena, o Tėve, esantis visur! Yra Tavųjų dukrų ir sūnų įvairiuose pasaulio mūs kraštuos. Ketinimai jų šviesūs ir tvirti. Jie Žemei sugrąžins žydėjimą įstabų pirmapradį.
(…) Stovėjo vaikas ant žolės, tačiau anei viena žolelė neatrodė priminta.
 Anastasija jam nusilenkė, ant žemės atsisėdo, neatitraukdama akių nuo įstabaus jo veido.
 Atrodė, dar akimirka, ir vaikas puls ją apkabinti. Tačiau neatsitiko šitaip.
 Vaikas Nastenkai nusišypsojo ir, stengdamasis aiškiai tart kiekvieną garsą, tarė: „Sūnums ir dukroms dėkui už gerus ketinimus“. (…)
Anastasijos sukurta mintis nebuvo išreikšta nuo pat pasaulio sukūrimo, nebuvo atspindėta jokiame traktate. Be galo paprasta ir pakiliai nepaprasta, per ją lig tolei žinomi traktatai virto samprotavimais naiviais, neturinčiais ničnieko bendra su dieviškumu, su jo esme. Anastasija įdiegė į mūsų sąmonę tą Dievo suvokimą, kurio visiems mums trūko.“ V.Megre „Gyvybės energija“

Atradimai:
Į žmogaus kūrybą įsijungia visa Visata. Anastasijos vaizdinius priėmė Šviesios jėgos. Reiktų, kad kiekviena šeima Joms pateiktų savo giminės sodybos planą, kiekviena bendruomenė – gyvenvietės planus, kad viskas būtų kuo detaliau apmąstyta, išjausta, su tyrais ketinimais. Kliūtys, trukdžiai nurodytų silpnas plano vietas, atkreiptų dėmesį į tyrumo stoką, reikalingas pataisas.
Klaida: ardymas, naikinimas.
„Žmogaus veiklos kryptis bus neteisinga tol, kol pakeista nebus mintis pirminė, jos ištakos.“
„- O Dievo kūriniai ne tik negenda, bet ir geba patys atsikurti, tai argi juos ardyt yra prasmės? (…)
– Ko gi tu kaltini tik Ievą ir Adomą? Pasižiūrėk, kas šiandien dedasi, Vladimirai, ar nekartoja žmonija visa tą pačią, vis tą pačią klaidą, pažeidinėdama jai Dievo duotus priesakus? Nei Ievai, nei Adomui pasekmės nebuvo aiškios, betgi kodėl šiandieną žmonės nesitaiso, – vis ardo, narsto viską, aiškinasi ligi panagių? Kodėl gi griauna gyvus kūrinius? Šiandieną! Kai pasekmės ir aiškios ir nelinksmos?!“ V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

„Taigi Saliamonas įvairius tikėjimus pažino, o koks patiko jam labiausiai, ar žinai?
– Nagi, koks?
– Tasai, kur skelbia, kad medžius sodinti reikia, o ne vien tik kirsti. Ir suprato, jau valandai mirties išmušus, valdovas išmintingas: tiek namas jo, tiek šventykla pavirs į dulkes laikui bėgant, jo ainiai soste neišsilaikys, išblės plačių jo žemių didybė ir galybė. Taip visa ir atsitiko, ir jo dvasia lig šiol kankinas dėl tų klaidų, senovėj padarytų. Supranta išmintingasai valdovas: „Nebus joks darbas Dievui malonus, jeigu to dėlei prireikia gyvastį atimti tam, kas Viešpaties yra sukurta“. Ne tik Saliamono, ir daugelio kitų žmonių dvasia jau amžių amžius kremtas, liūdi, nes regi jau per amžių amžius kartojamą tą pačią klaidą. Ją ištaisyti galima, ir va tada sušvis pasaulyje nauja aušra. Ir tavo širdžiai mielo miesto šlovė pasklis visais kanalais, tiek Žemėje, tiek ir Visatos erdvėje. Juk iš visų pasaulyje mums žinomų stebuklų nebuvo tokio: aliai vienas gyventojas mieste su meile, švelnumu ir iš visos širdies po medį užaugino ir savo miestą akmeninį pavertė gyva erdve, Visatos meilės kupina. Tam reikia, kad sąmoningumo lygis būtų dieviškas, kad jį kiekvienas pasiekęs būtų ir suvokęs, kokia Visatoje jo paskirtis.“ V. Megre „Meilės erdvė“

Dar viena klaida: įsitikinimas, kad pasaulis, tame tarpe žmogus, yra netobulai sukurtas. Užuot stengiantis suvokti ir priimti dievišką pasaulį, ieškoma tariamo tobulėjimo, dažnai taikant visokias „tobulėjimo praktikas“, kurios tik nuveda klystkeliais.
Žmonės, įtikėję, kad yra netobuli, jaučiasi menkaverčiais ir užsiima nuolatiniu prašinėjimu iš susikurtų įvairių būtybių, pavyzdžiui angelų sargų bei kitų dievybių. Dažniausiai „pokalbis“ su Dievu, vadinamas maldomis, nukreiptas į įvairiausios pagalbos prašymus.
Tikintysis Dievu visagaliu ir menku nuodėmingu žmogumi nelinkęs prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, jam paprasčiau atsakomybę perleisti Dievui, likimui, karmai ir panašiai. Tuomet, jeigu kažkas vyksta ne taip, yra ką apkaltinti, kuo pasiteisinti už savo neveiklumą ir nenorą keistis.

_______________________________________________________________________

Septintas užsiėmimas: Meilės energija. Jai tinkamų sąlygų sudarymas. Meilės erdvės kūrimas.

Ieškodami ištraukų apie meilę, atradome, jog svarbiausia V. Megre knygų tema ir yra meilė. Visose knygose kalbama apie jos susigrąžinimą, nurodomi būdai, kaip tai padaryti. Anastasija tarsi raktas. Ji supažindina, primena, perteikia Meilės energijos suvokimą. Todėl be galo svarbu neišduoti Anastasijos, – atsisakius jos vardo, vaizdinys netenka Meilės energijos. Kai netikima informacijos šaltiniu, sąmonėje paneigiama ir atstumiama visa informacija, einanti iš šaltinio. Kodėl Anastasija šitiek dėmesio skiria Meilės energijai? Gal dėl to, kad pasaulyje yra žymus meilės stygius, o be jos neįmanomi reikalingi pokyčiai? Ne tik Dievas, bet ir žmonės, ir visa kūrinija atsidūrusi tamsiame nemeilės vakuume. Bet ne vien dėl pagalbos žmonijai ir Dievui Anastasija stengiasi. Meilės energija – jungianti grandis, būtina jos plano įgyvendinimui. Meilė suteikia veržlumą, įkvepia svajonę išsipildymui. Kai žmogui trūksta meilės, jis nepajėgus įkūnyti Anastasijos vaizdinio pilnai. Gal dėl to Anastasija beveik visą dėmesį skiria vaikams, nes jie, užaugę giminės sodybose, meilės energijos turės daugiau, bus tyresni, ir tik tuomet jos vaizdiniai atsiskleisti pilnai galės. Mums iš naujo reikia meilę pažinti. Meilės tema tiek nuvalkiota, atrodytų, ką gi dar galima naujo pasakyti. Šitiek apie ją prikalbėta, prirašyta, o paklausus bet kurio žmogaus, kas ji – ta meilė, negausit aiškaus atsakymo. Nes daugelis jos nebežino. Nes beveik viskas, kas dabar vadinama meile, yra tik vargani jos pakaitalai.

Dažniausiai pasitaikantys meilės pakaitalai:
Prisirišimas. Į meilės objektą žiūrima kaip į nuosavybę. Šalia prisirišimo visuomet seka pavyduliavimas, noras turėti, baimė prarasti.
Aistra, potraukis, vadinami susižavėjimu. Dažniausiai žavimasi ne pačiu žmogumi, o jo ar savo susikurtu įvaizdžiu.
Rūpestis. Galvojama, kad tai meilės išraiška, nors iš tiesų, tai – baimės išraiška. Rūpinimasis dažnai susijęs su nepasitikėjimu, kišimusi į kito žmogaus asmeninį gyvenimą, todėl dažnai tampa atgrasiu.
Dėmesys. Jeigu nerodo dėmesio, reiškia, nemyli. Ar tai tikrai tiesa?
Gailestis. Deja, tai agresyvi energija, nieko bendro neturinti su meile. Jeigu kažkas yra apgailėtinas (kurio reikia gailėtis), tai susiję su vertinimu. O čia jau puikybės sritis.
Aukojimasis. Meilei aukos nereikalingos.

Daugelis meilę įvardina kaip saugumo jausmą, pasitikėjimą, supratimą ir panašiai. Čia susiduriama su savanaudiškumu, pvz.: kad man būtų saugu, kad mane suprastų, kad manimi pasitikėtų ir t.t. Norint sužinoti, kokia yra meilė, užtenka prisiminti, kaip myli Dievas. Besąlygiškai. Meilė yra be sąlygų, be reikalavimų ir be lūkesčių. Meilė priima tokį (save, kitą), koks yra. Meilė yra laisvė. Laisvė būti savimi. Leisti kitiems būti tokiais, kokie yra. Todėl Laisvos valios dėsnis yra meilės dėsnis. Todėl Dievas stengiasi nesikišti į žmonių gyvenimą. Jis mus myli, mumis vis dar tiki ir pasitiki. Atsiradus reikalavimams ir lūkesčiams, meilė traukiasi.
Puikybė (ego) yra vertinanti (save, kitus), todėl reikalaujanti, kažko besitikinti, kritikuojanti, besilyginanti (geresnis-blogesnis). Kuo daugiau puikybės, tuo mažiau meilės. Puikybės pasaulis labai sudėtingas, apipintas pasiteisinimais, įrodinėjimais, tobulybės siekimais, menkavertiškumu bei susireikšminimu, nuoskaudomis. Puikybę lydi įvairios baimės: kaip mane įvertins, ką apie mane pagalvos, baimė išsišokti, turėti kitokią nuomonę ir t.t. Per puikybę žmonės yra valdomi. Mylintys yra laisvi, nepavergiami, nes bebaimiai. Jie neįsiskaudinantys. Todėl taip svarbu žyniams, kad žmonės meilės nepažintų. Todėl tiek visokių meilės pakaitalų, perduodamų iš kartos į kartą ir palaikomų per taip vadinamą visuomenės nuomonę.
Nepatyrus tikros meilės, dažnam gali pasirodyti šventvagiška priimti save tokį, koks esi ir gyventi pagal savo norus. Kas bus, jeigu visi pradės daryti, ką nori? – su išgąsčiu paklausia. Manau, tuomet bus rojus. Gyventi pagal savo norus nereiškia vartoti, įsigyti ką nori, o gyventi klausant širdies balso, pagal savo svajones. Žmonės pamiršo, kad sielos jų – gerietės. Kai siela sveika, darni ir joje energijos pusiausvyringos, kai ji myli, jai norisi, kad visiems būtų gera. Mylintis žmogus yra paprastas, nuoširdus ir, kas šiuo metu svarbiausia, – veiklus. Jis suvokia bendruomenės, tautos, gamtos, Žemės svarbą ir savo nauda jam ne tokia būtina. Paklauskit mažamečių vaikų, ypač iš darnesnių šeimų, kokį pasaulį, mūsų Žemę, žmonių bendravimą jie norėtų matyti ir gausit atsakymą, koks būtų pasaulis, jeigu vyktų pagal žmonių norus. Deja, gana greitai vaikams paaiškinama, kaip „iš tiesų reikia“. Nauja civilizacija – giminės sodybų vaikai – ir bus toji, gyvenanti pagal žmogaus dievišką paskirtį, kurianti su meilės įkvėpimu ir polėkiu.

– Žmogus, neturįs agresijos, savanaudiškumo, baimės ir dar daugelio vėliau įgautų neigiamų jausmų, spinduliuoja meilės šviesą. Toji šviesa neregima, bet daug stipresnė už saulės šviesą. Jos energija gaivinanti. Kūrėjas parikiavo taip, kad meilės šviesą turi tik žmogus. Tiktai žmogus, tik jis vienintelis sušildyt viską sugeba. Štai kodėl visa, kas gyva, siekia jo meilės.“ V. Megre „Meilės erdvė“

Dabartiniai giminės sodybų kūrėjai, sąmoningai kurdami meilės erdves, sudaro sąlygas naujos civilizacijos gimčiai, tuo pačiu esminiams mūsų planetos pokyčiams ateityje. Keičiant dabartį, keičiasi ateitis. Todėl labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių, priėmusių Anastasijos planą kaip savo, imtųsi jo įgyvendinimo.

– Už ką, Vladimirai? Už ką tave sūnus turėtų gerbti?
– Nagi už tai, už ką visi vaikai pasauly gerbia tėvą. Tėvas gyvenimą jiems yra davęs.
– Gyvenimą? O kokį? Kai vaikas ateina į šį pasaulį, kur, kame jisai džiaugsmą suranda? Ir kodėl tėvų padovanotame pasauly tiek daug nelaimių? Patirti turi tas nelaimes naujai užgimęs, o jo gimdytojas galvoja dėl to esąs visai nekaltas! Taip mes gyvename ir norime būt gerbiami, ir stebimės, kai tosios pagarbos negaunam… Tu, Vladimirai, patikėk, toli gražu juk ne kiekvieną tėvą gerbia jo vaikai. Va kodėl vos tik užaugę vaikai savo tėvus palieka, greit pamiršta: jie savo elgesiu tokiu tegu ir nejučiom apkaltina tėvus savuosius, o paskui, deja, jų klaidą patys pakartoja. Vladimirai, jei nori pagarbą sūnaus pelnyti, tau reikės pasaulį jam sukurt laimingą. “ V. Megre „Meilės erdvė“

Kaip sukurti meilės erdvę?

– Galėtų ir visa mūs Žemė būti gimtine kiekvienam, gyvenančiam joje, ir visa, kas Visatoje yra, galėtų džiugint žmogų, bet norint, kad taip būtų, reikia būtinai visas būties plotmes sujungt į vieną tašką, tą tašką pavadint gimtine savo, joje pačiam sukurti meilės erdvę, – tada su ja ir siesis visa, kas Visatoje geriausia – siesis su erdve tavojoje gimtinėj. Per šitą tašką savo sieloj tu Visatą jausi. Ir turėsi galią nepranokstamą, ir tai žinos visi kiti pasauliai. Ir tau visi tarnaus, kaip Dievas, mus sukūręs, to norėjo. “ V.Megre „Pasaulio sukūrimas“

Pirma. Meilės erdvė įmanoma tik giminės sodyboje – gimtinėje. Meilės energija gali pasireikšti tik gyvoje aplinkoje. Ji negali teikti polėkio naikinimui, todėl neužsibūna tarp negyvos materijos, traukiasi iš ten, kur vyksta irimas. Todėl meilės erdvė neįmanoma miestuose, bažnyčiose, vienuolynuose ir t.t.
Antra. Giminės sodyboje meilės erdvę tenka sukurti pačiam. Čia ir prasideda įvairūs sunkumai. Kad sukurti meilės erdvę, reikia meilės pakankamai užsiauginti savyje. Pamilti save: nustoti iš savęs reikalauti, vertinti, lygintis su kitais. Priimti save tokį, koks esi šiuo metu, jaučiant dėkingumą už buvusias praeities pamokas. Žmogus yra laisvas rinktis bet ką, net mylėti ar nemylėti Dievą, todėl svarbu išlikti budriam – stebėti savo jausmus, mintis, ketinimų tyrumą. Nes visa, kas tavo sieloj dedas, savaime veikia ir tavo aplinką, –sako Anastasija.
Išsaugoti meilę šeimoje. Mūsų protėviai šiuo tikslu buvo sukūrę įvairias šventes: rasas ar kupolę, vainikuotuves, talkas bei kitas (daugelis aprašytos Megre knygose). Prisiminti vyro ir moters tikslus: vyro – padaryti vieną moterį laimingą, moters – išsaugoti pasaulio darną. Šiuo metu bendras vyro ir moters tikslas – apsijungus bendroje kūryboj atstatyti pasaulio darną.
Nuo pat pradžių pradžios su meile reikia viską kurti. Tuomet bus įkvėpimas ir visas virsmas teiks daug džiaugsmo ne tik patiems kūrėjams, bet atspindės, skambės visa erdvė to džiaugsmo pagauta.
Trečia. Tik gyvenant gamtoje, ir ne bet kaip, o meilės erdvėje, turint ryšį su Dievo kūrinija, išsilaisvinus iš agresijos, įmanomas ryšys su Visata. Kurdami giminės sodybas galbūt ne visai suvokiame jos svarbą, galbūt kartais keistai pasijaučiam, lyg tarp dviejų pasaulių, nes dar įvairiais čiulptuvėliais esame pasijungę prie sistemos, bet mūsų vaikams ir vaikaičiams gyvenimas giminės sodybose, meilės erdvėje, kitoks pasaulio suvokimas jau bus savaime suprantama. O mes, sąmoningai kurdami, būdami tarp Dievo kūrinių, išsilaisvindami iš iliuzinio pasaulio, po truputėlį tampame vėl žmonėmis. Didžiulė meilė, jos įstabi energija ir visos tavosios planetos padės tau pilnakraujį gyvenimą gyventi taip, kaip dera Dievo sūnui, – sako Anastasija. Ir tik sukūrus rojų, vėl prasidės bendra kūryba su Dievu.

– Bet jei galiausiai viskas šitaip susiklosto, kad tavo suplanuotame sklype nereikia žmogui žemės tręšti, nuodų nereikia kovai su kenkėjais įvairiais, ravėjimo nereikia ir viskas tam sklype savaime auga, tai kas gi žmogui tepalieka veikti?
– Gyventi rojuje, kaip Dievas to norėjo. Ir tas, kuris įstengs sukurti tokį rojų, su mintimi Kūrėjo susisies ir imsis santarvėj su Juo naujos kūrybos.
– Naujos?
– Ateis jai metas, kai sukurta bus, kas turi būt anksčiau sukurta. “ V.Megre „Pasaulio sukūrimas“

Atradimai:
Dabar žmonės ne tik kad neįsileidžia Dievo į kasdienybę, jie Jo nežino. Žmonėms palikta galimybė tik kažkuo (kas pamokslaujama) tikėti ar netikėti.
Meilė, paskleista erdvėje vienam žmogui, gali prisilytėti prie daugelio žmonių sielų.
Sistemoje prievarta naudojama, kad sužlugdyti tave kaip valdovą, išskirti tave su Dievu. Toks sistemos siekis. Prievartos priešnuodis – meilė.
Tie, kas vaikystėje patyrė gyvenimą kaime be suvaržymų, belaikėje erdvėje, pažino laimės būseną. Jiems lengviau suvokti, kas tokia yra giminės sodyba.
Klaidos:
Skaitant V.Megre knygas pajuntama iš jų sklindanti meilės energija, jos įkvėpimas. Daugelis tikisi, jog vien sodybos įsigijimas ar išėjimas gyventi į gamtą, suteiks meilės ir laimės.
Žmonės, nesuvokdami savo pirmapradžio vaizdinio, save tapatina su jiems primestais įvaizdžiais ir pagal juos kuria savo gyvenimus. Netikintieji (nežinantieji) tampa prašytojais.

– Ar gali man kas nors iš jūsų pasakyti, kodėl kiekvieno sukurtasis įvaizdis yra kitokios galios? Ir kodėl, kol sukuriam tą įvaizdį, mums tiek prireikia laiko?
 – Na, drožk! Tai ko delsi? – žynių, pašokusių iš savo vietos, balsai po skliautais suskambėjo. – Kur slėpinys?
– Kiaušinyje – ramiai atsakė tėvas. (…)
– Jei tas kiaušinis vištos, prasikals viščiukas. Jei anties – tai ančiukas prasikals. O jei erelės – tai į šį pasaulį ateis erelis. Kuo jaučiatės esą, tą ir sukursit.
– Jaučiu! Jaučiu, kad aš esu kūrėjas, – vyriausiasis suriko tučtuojau. – Man pasakyk, kaip galingiausią įvaizdį sukurt galiu!
– Kalbi netiesą – atsakė žyniui tėvas, – pats netiki tuo, ką kalbi.
– O tu iš kur gali žinoti, ar aš tvirtai tikiu, ar ne?
– Kūrėjas niekada neprašo nieko. Kūrėjas geba duoti pats. O tu – prašytojas esi, dvasia tavoji netikėjimo apvalkale…“ V.Megre „Pasaulio sukūrimas“

Tikslo nenusistatymas.

Ne mažiau paslaptinga ir niekaip neatspėjama slaptis šios planetos gyventojams atrodo tai, kad Žemės žmonės nenusistato tikslo, kurį būtinai norėtų pasiekti: kažkur jie veržiasi, bet kur – laiko giliausioj paslapty.“ V.Megre „Pasaulio sukūrimas“

Technokratinis amžius, deja, jau mūsų kasdienybė. Žmonės savo gyvenimą leidžia dirbdami, kad gautų pinigų, už kuriuos galėtų įsigyti daiktų, tačiau vėliau juos tenka taisyti ar vėl keisti. Turėjo daiktai tarnauti žmogui, taip bent pradžioje žmonės buvo sumąstę, bet dabar žmonės tarnauja daiktams. Deja, visas vaikų auklėjimas, „švietimas“, ugdant vartotojišką kultūrą, nukreiptas į tų pačių daiktų įsigyjimą. Dirbk, pirk ir mirk – toks dabartinis ydingas gyvenimo prasmės suvokimas.

– Todėl, kad žmonės visi turės kiekvieną dieną aptarnauti tuos mechanizmus, kurie išoriškai lyg aptarnauja juos. Taip žmonija visa paklius į spąstus, – ir savo laisvę, ir vaikus ji atiduos už technikos dirbtinės tobulumą. Intuityviai netruks pajusti savo klaidą daugelis žemiečių, baisėtis ims tokiu gyvenimu, ir pasipils savižudybės.
– Keista, ko gi jiems trūks?
– Trūks laisvės ir kūrybos, ir pajautimo, kad tik su Dievo kūriniu jie gali kurt gyvybę naują, – savo vaiką.“ V.Megre „Pasaulio sukūrimas“

_______________________________________________________________________

Aštuntas užsiėmimas: ryšių atstatymas su gamtos pradais, gamta, protėviais, sielomis, su Dievu.

Turėjo įvykti kažkas labai baisaus, kad žmogus atsidurtų tokioje situacijoje, kurioje dabar yra – be ryšio. Žmogus yra neatsiejama jį supančio gyvybės tinklo dalis, bet šiuo metu, deja, jaučiasi atskirtu nuo jo. Nieko nebesuprasdamas, nesuvokdamas naikina šį tinklą, kuris palaiko ne tik jo kūno, bet ir sielos gyvastį. Dabartinis žmogus kuria antiišmintingą, naikinimo energijos kupiną pasaulį, kurio centre jis esti. Pasaulį, kuriame sutraukyti bet kokie saitai. Kaip iš jo išeiti ir vėl susisieti su gyvybės tinklu? Gyvybės tinklas tarsi suregztas iš meilės gijų, tad grįžimas į jį įmanomas per meilės virpesius. Ryšiai su gyvuoju pasauliu po truputėlį atsistato mokantis besąlygiškai mylėti gyvūnus, augalus, savo artimuosius, Žemę, Dievą. V. Megre knygos pripildytos meilės virpesių, todėl jos suteikia tiek įkvėpimo ir daugeliui tampa išėjimo iš prarajos vadovėliu. Iki šiol buvo daroma viskas, kad žmonės prarastų savo gimtinę. Juk gimtinė, giminės sodyba, be kurios mūsų protėviai negalėjo įsivaizduoti žmogaus būvio, tai ta vieta, kurioje Žemė galėjo pasireikšti kaip motina. Gimtinė žmogui lyg motinos įsčios: sauganti, maitinanti ir kūną, ir sielą, mylinti ir globojanti. Žmogus su savo gimtine ir elgėsi kaip su motina. Į viską aplink save jis žvelgė pagarbiai, su meile. Čia jis jautė savo protėvius, tolimuosius ir artimuosius, bendravo su jų sielomis. Visame kame jautė Dievą Tėvą. Argi gimdymo namus galima vadinti gimtine? Jau gimimo metu nutraukiamos šaknys su tikruoju dievišku pasauliu ir ryšiai su gyvybės tinklu. Žmogus iškart panardinamas į iliuzinį antiišminties pasaulį, kuriame tampa atmintį praradusiu biorobotu.
Susigrąžinkit, žmonės, savąją gimtinę!
Kurdami giminės sodybas, susigrąžiname gimtines sau, savo protėviams ir palikuonims. Per jas įgyjame galimybes atstatyti ryšius su visa kuo. Anastasija nurodo gaires, kaip tai padaryti. Kai kuriems iš mūsų – šventasodiečių – ryšių atstatymas tapo viena svarbiausių užduočių, todėl tam skiriame daug dėmesio ir esame sukaupę įvairios patirties. Nors tai tik patys pirmieji žingsneliai, atradimai tiesiog pranoksta bet kokį įsivaizdavimą! Vien mintis, koks stebuklingas pasaulis mūsų dar laukia, suteikia begalinio džiaugsmo! „ Jų siela perpras žemės esmę ir savo paskirtį jie įsisąmonins“ – sako Anastasija.

Ryšys su savimi
Dauguma dabartinių žmonių sieja save su savo kūnu ir protu. Nežino savęs nei kaip sielos, nei kaip dvasios. Tuo tarpu ryšius atstatyti įmanoma tik sielos bei dvasios lygmenyse, todėl taip vadinamas darbas su savimi yra ne tik išsamus savęs suvokimas, bet ir gyvenimas visuose lygmenyse: kūno, proto, sielos ir dvasios. Mums labai pasiteisino panirimo į pasąmonę būdas. Šios metodikos, pasiūlytos V. Sinelnikovo (Семинар Валерия Синельникова „Как использовать ресурсы подсознания), dėka, mes atradome priėjimą prie savo sielos, o per ją ir visas kitas galimybes. Sielos lygmenyje yra ilgalaikė visos žmonijos atmintis, prisijungimas prie bendro minčių lauko, sąlytis su „nematomuoju“ pasauliu, Dievo dalelė, per kurią esi tiesiogiai su Juo susietas ir dar daug įvairiausių atradimų.
Dažnai žmonės sau trukdo, sureikšmindami išorinius reiškinius, pvz. apeigas, ženklus, asmenybes, vietoves ir panašiai. Arba sutelkdami dėmesį į atskiras detales, pvz. moteriškumą, aiškiaregystę, mitybą, kvėpavimą ar dar ką nors. Tai irgi svarbu, bet dažnai užsižaidžiama. Atsakymas glūdi paprastume.

Ryšys su Dievu
Vienintelis žmonijos išsigelbėjimas – atsigręžimas Dievop. Tai nelengva, gyvenant melo ir apgaulės laikmečiu. Kai yra kurstoma agresija, – žmogaus prieš žmogų, tautos prieš tautą. Kai tamsa yra pateikiama už šviesą ir žmonės taip pajungiami. Kai beveik viskas, kas skelbiama žiniasklaidoje naudojama propagandos tikslais ir yra melas. Hipnozės specialistai žino, jog įtaigai lengvai pasiduoda apie 80% žmonių. Galbūt kai kuriems sukyla abejonės, bet tiesa pasirodo tokia baisi, kad pasirenkama vėl užmigti – panirti „saugion“ iliuzijon. Pabudusieji, įpratę mąstyti antiišminties sąvokomis, dažnai užstringa vien tik ties baisybių konstatavimu ir nesiima tikslingų žingsnių. Kaip atlaikyti tą siaubą? Iš kur pasisemti jėgų pabudusiems?

„- Anastasija, ar tau neskaudu su tokia pasaulėžiūra žiūrėti į šiandienę realybę?
– Labai skaudu, Vladimirai, – sušnibždėjo Anastasija.
– Kaipgi tu kenti tokį skausmą?
– Sukurdama puikius ateities paveikslus, gėriuosi jais ir žaviuosi. Jų stebėjimo džiaugsmas nugali skausmą. Be to, iš tokio stebėjimo naudos daugiau – kokią įsivaizduosi ateitį, tokia ji bus.“ V. Megre „Anasta“

Tik jaučiant ryšį su Dievu įmanoma saugiai ir ramiai priimti tikrovę ir kantriai bei nuosekliai keisti savo pasaulį. Žmogus, turintis ryšį su Dievu, niekada nestovės nuošalyje, – jam rūpės tai, kas vyksta aplinkui ir jis aktyviai dalyvaus savo tautos, žmonijos, Žemės, Visatos gerbūvio kūryboje. Kaip niekas kitas, toks žmogus jaučia, kaip visuma priklauso nuo kiekvieno. Nuostabi žmonijos, mūsų planetos ateitis suteikia jėgų. Svajoti, kurti ir visas savo mintis, veiksmus nukreipti tokios geidžiamos ateities link. Ir daryti tai, Dievą jaučiant savyje, artimai bendraujant su Juo, aplinkoje skaitant Jo mintis. Dievo nuostabi svajonė, įkūnyta savo mylimiems vaikams!

„O mes taip esame pripratę prie Jo kūrinių, kad tarytumei jų ir nebepastebime, vis kažkuo kitu remdamiesi bandome Jį suvokti. Per kažkokius neva slaptus mokslus. Ir blaškomės po planetą ieškodami šventų vietų, ieškodami mokytojų, ieškodami mokymų. Na, tiesiog kažkoks absurdas. Visiškas logikos nebuvimas. Jei kalbame apie Dievą kaip apie mūsų gerąjį Tėvą, tai kaipgi galime manyti, kad Jis ims kažką gera slėpti nuo savo vaikų? O Jis nieko nuo žmonių – savo vaikų –neslepia. Jis visuomet stengiasi būti šalia. Tai kokia jėga Tam priešinasi? Kokia jėga yra apkvaišinusi mus tiek, kad savo gyvenimo būdu visos planetos gyvybę, Jo padovanotos mums puikios Žemės gyvybę privedėme prie katastrofos slenksčio? Kokia jėga mumis žaidžia?“ V. Megre „Kas mes?“

„Neminėk Dievo vardo be reikalo“ – sako krikščionys. Kada gi tas reikalas? Ar ne ši religinė nuostata privedė prie to, jog daugeliui tapo nejauku, nemadinga kalbėti apie Dievą? Argi gali būti savo tėvo, motinos paminėjimas be reikalo? Prisiminkime Dievą! Kad ir kiekvieną savo kasdienybės akimirką. Neišduokime Jo. Siųskime Jam meilę, jauskime dėkingumą, – kaip gera gyventi, ačiū, kad mane sukūrei. Ir Jis visuomet atsilieps… išgirsit Jį savyje. Ryšys su Dievu atveria akis tiesai, suteikia stiprybės ir jėgų priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Žmogus, esantis ryšyje su Dievu, žino kelią…

Ryšys su sielomis
Kiekvienas žmogus turi galimybę atstatyti sutraukytus giminystės ryšius, atgaivinti genetinę atmintį, ranka rankon apjungti savo protėvius vieningoje šviesos grandinėje, pasiekiant jos ištakas – Dievą. Kiekviena giminė, mūs protėviai, kvapą užgniaužę laukia tokio žmogaus gimties, su didele viltim palydi sielas įsikūnijimui. Nušvinta visa Visata, dar vienam kūdikiui užgimus, su viltimi, jog užgimė savos giminės surinkėjas!
Giminės sodybos įkūrėjas gali tapti tuo žmogumi.

„Po vienerių, penkerių, dešimties metų jų jau iš viso niekas neprisimena, ir mirusiųjų sielos atsiduria visiškoje tuštumoje. Mes kalbame apie neseniai mirusius, o juk dar yra giminaičių, kurie gyveno prieš šimtą, tūkstantį ir milijoną metų, ir visi jie yra visiškoje užmarštyje. Žmogus, kuriantis giminės sodybą, gali surinkti visą savo giminę. Tereikia pagalvoti apie savo giminaitį, įsivaizduoti jį, ir tada Siela krūptelės, ji pajus, jog apie ją galvojama, ir kuriame Visatos kampelyje bebūtų, ji pasileis šios minties spindulėliu į tą vietą, iš kurios ji sklinda. Žmogus negali atsiminti visų savo giminaičių ir negali nuolatos apie juos galvoti, bet jis gali pasodinti nedidelę medžių giraitę, pageidautina – iš giminės medžių, kuriems priklauso ilgai gyvenantys ąžuolas, kedras. Sodindamas medžius žmogus būtinai turi pasiųsti savo giminei mintį, pats sau sakydamas: „Aš sodinu šią giraitę ar alėją savo giminaičiams atminti. Aš kuriu giminės sodybą, į kurią tegul susirenka mano giminės nariai, gyvenę praeityje, ir tie, kurie gyvens ateityje.“.
Sodinant kiekvieną atskirą medį, reikia prisiminti neseniai išėjusių į Anapilį giminaičių vardą, įsivaizduoti kiekvieną iš jų, prisiminti geru žodžiu. Žmogus negali kas minutę ir kas valandą prisiminti savo artimuosius, tačiau medžiai, gavę tokią informaciją, kiekvieną akimirką saugos ją savyje, ir tavo giminaičių Sielos tai pajaus. (…) Spinduliai, sklindantys iš medžių, žymiai silpnesni nei žmogaus, užtat jie pastovesni. Sielos pajus tai: iš pradžių į tą vietą ateis siela artimiausio giminaičio, kurį tu prisimeni, o po jos – pamažu patrauks ir kiti.“ V. Megre „Anasta“

Vėliau, po kūno mirties, tas didis žmogus, giminės sodybos įkūrėjas, nepaliks savo erdvės. Jis globos savo palikuonis, dalyvaus su jais bendroje kūryboje, o atėjus laikui, vėl įsikūnys, išsaugojęs jau amžinybės suvokimą.

„Anastasija sako, kad velionius reikia laidoti savo sodyboje, nepažymint kapo jokiais specialiais antkapiais. Užžėlusios žolės ir gėlės, medžiai ir krūmai bus it kūno gyvenimo tęsinys. O tada sielai, palikusiai kūną, atveriamos didelės puikių įsikūnijimų galimybės. Sodyboje velionio mintys kuria Meilės erdvę. Šioje erdvėje lieka gyventi jo palikuonys, jie bendrauja su viskuo, kas tenai auga, drauge ir su mintimis savo tėvų, saugančių tai, kas jau buvo sukurta. Tiesiog visa erdvė saugo joje gyvenančius, drauge per amžių amžius pratęsdama žemiškąją būtį.“ V. Megre „Giminės knyga“

Bendrauti įmanoma su visomis sielomis, ne tik susaistytomis giminystės ryšiais. Plačiau pažiūrėjus – visi žmonės giminės. Kai pagalvojate apie kokį nors žmogų, (nesvarbu, įsikūnijusį, ar ne), jo siela akimirksniu atsiranda šalia. O ir pačios sielos bando susisiekti. Pastebėjome, kaip svarbu atstatyti ryšius ne tik su savo gimine, bet ir su anksčiau šioje vietovėje gyvenusių žmonių sielomis. Dažniausiai jos užmarštyje įkalintos, kai kurios mylėjusios šią erdvę, liko, kad ją saugotų, o mums perduotų žinias. Sielos prašosi mūsų padėti joms išsivalyti nuo agresijos – naikinimo energijos išvešėjimo. Atrodytų, jau vien dėl to, kad jos sielos, joms turėtų būti gerai, bet kūno mirtis, pasirodo, savaime tyrumo ir darnos nesuteikia. Įsikūnyti į naują darnų pasaulį gali tik „švarios“, pusiausvyringos sielos. Padedame, kaip mokame, kaip sugebame. Kartais pavyksta geriau, o kartais, dėl proto blaškumo, sunkiau susikaupti ir panirti, tuomet pavyksta ne taip gerai. Ir čia reikia mokintis, treniruotis. Galbūt daugeliui žmonių pasirodys neįtikėtina, apie ką mes čia kalbam, – mums, kurie tuo užsiimame (bendruomenėje tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas), tai kažkaip savaime suprantama. Viskas priklauso nuo to, kurlink žmogus kreipia savo mintis. Numanome, kad tai tik pradžia.

„Man jau seniai susidarė įspūdis, kad mes su tavimi ir žmonės, kuriantys giminės sodybas, visgi nežino kažkokios jų svarbiausios paskirties. Daugelis intuityviai tai jaučia, todėl žmones ir traukia mintis sukurti giminės sodybą. Ta mintis jausmų lygmenyje, ji iki galo neaiški ir nežinoma. Nežinoma, ir labai svarbi ateičiai bei begalybei. Nuo žmogaus sukūrimo ir lig šiol jame yra viskas, kas buvo sukurta iš pat pradžių, ir jų, pirmosios civilizacijos žmonių-dievų, galbūt mažytė, mikrono dalelė slypi kiekviename žmoguje. Galbūt jie mato ir jaučia, kas dedasi. Kai aš pernelyg skubotai pastačiau sūnų prieš tave į keblią padėtį, ta dalelė galbūt atsiliepė, laikas atėjo.“ V. Megre „Anasta“

Ryšys su gamtos pradais, dangaus kūnais
Reikia suvokti, jog taip vadinamame gamtos pasaulyje viskas gyva ir paklūsta tam tikrai išminčiai. Kiekvienas gamtos reiškinys turi savo sąmonę. Žmogus bet kada gali (savo siela) susisiekti su bet kuriuo gamtos pradu, su juo bendrauti. Gali susisiekti su Vėjo, Vandens, Žemės, Saulės sąmone. Mūsų protėviai mokėjo sukelti lietų, vasaros metu iššaukti žiemą. Mums kol kas geriausiai pavyksta tartis su Vėju – kartais pakviečiame, kad nupūstų lietaus debesis. Vėjas iškart atsiliepia ir, kadangi tai vyksta juslėms įprastu būdu, – tiesiog pajunti vėjo gūsį, – protui lengviau tai priimti ir patikėti. Žemės, Saulės, Vandens atsakas – tai švelnus vidinis pojūtis, lyg apkabinimas. Vaikščiojant basomis, sąmoningai net nesuvokiant ryšio su Žeme, Ji per pėdas siunčia meilės energiją. Žiūrėdami į dangų, į žvaigždes, mes galime bendrauti su sąmoningai pakviestų žmonių sielomis. Mūsų protėviai sakydavo, jog gimus žmogui, įsižiebia nauja žvaigždė, o mirus – ji užgęsta. Dangaus kūnai – lyg tiltas su buvusiomis civilizacijomis, tolimaisiais protėviais, kitais Visatos gyventojais. Tai langas, išėjimas į žmogui paruoštas platybes. Žemės planeta nėra atskiras darinys, pats sau, kaip dabar įprasta manyti. Visatoje mes žymiai tampriau susiję, negu šiuo metu galime įsivaizduoti.

„Hektaras žemės, apie kurį aš kalbu ir apie kurį kalba Anastasija, tai ne šiaip hektaras žemės. Tai erdvė, per kurią jūs būsite susiję su kosmosu. Į šią erdvę, vadinasi, ir į jus, reaguos visos planetos, kiek tik jų yra Visatoje. Tos planetos bus jūsų draugės, pagalbininkės ir kartu su jumis – kūrėjos.“
„Žodžiu, mes suprantame, kad visi augalai reaguoja į žmogų. Jie gali žmogų mylėti, o gali jo ir nemylėti, vadinasi, meilę ar nemeilę pranešti savo planetoms.“ V. Megre „Naujoji civilizacija“

Sąmoningas bendravimas su gamta
Įpratome į viską žvelgti kaip vartotojai ir, siekdami sau naudos, tapome Žemės parazitais. Per šį savanaudiškumą praradome meilės ryšius su augalų ir gyvūnų pasauliais. Dar baisiau – tapome jų priešais. Sunku suvokti tokios būties siaubą, tokį žmonijos santykį su gamta – lyg kūdikis, tapęs motinos įsčių priešu, draskantis motiną iš vidaus. Kur bepasirodytų žmogus, jį apsupa baimės energija. Ne tik gamtoje bijomasi žmogaus, bet ir žmogus bijo gamtos; paprastas pavyzdys – erkės. Sąmoningas žmogus supranta, kad erkė nieko bendro su baime neturi, – tai sukurta blogio iliuzija, kad žmogų, nuolat laikant baimėje, atitolinti nuo gamtos. Tokių iliuzijų, skiepijamų nuo ankstyvos vaikystės, prikurta begalės. Žmogus įprato vertinti, skirstyti į gerą tai, kas jam tinka ir į blogą tai, kas netinka, pvz. piktžolės, uodai ir t.t. Dieviškas pasaulis yra vientisas. Ir jis yra GERAS.
Tikriausiai pagrindinis skirtumas tarp besikuriančių ekogyvenviečių ir giminės sodybų gyvenviečių ir yra sąmoningumas, nors ekogyventojų ir paprastų kaimiečių sąmoningumas taip pat skiriasi. Sąmoningumo ir siekių skirtumai ir sudaro esmę. Giminės sodybos esmė yra Meilės erdvė.

„Aš daug galvojau, Anastasija, apie tai, kokios milžiniškos permainos galėtų įvykti mūsų šalyje, jei, užuot stačius kliūtis, būtų padedama žmonėms, trokštantiems sukurti savo sodybas. Tačiau neįmanoma išspręsti tokio paprastučio klausimo kaip žemės davimas. 
– Tas klausimas, Vladimirai, visai ne paprastutis. Nuo jo priklauso permainos didžiulės mūs Žemėj ir Visatoje visoj. Kai Žemėje šeimų tokių bus milijonai, kurios ir protu, ir širdim paverst šią Žemę stengsis Meilės sodais, tuomet harmonija mūs Žemėj viešpataus ir poveikio turės kitoms planetoms ir Visatos erdvei. Dabar iš Žemės sklinda kosmosan tik tvaikas. (…)
– Tačiau argi nebuvo žmonijos istorijoje tokių galimybių ir anksčiau? Juk Rusijoje iki revoliucijos dvarininkai turėjo savo giminės sodybas, dvarus. Daugelyje šalių ir dabar žemė yra privati nuosavybė. (…) Tačiau jokių gerų permainų tai nesukelia. Kodėl?
– Sąmoningumo tokio dar nebuvo, kurs šiandien sielose ir protuose žmonių jau kyla tarsi dieviška kūryba, jos daigai. O tai, ką tu pavadinai dalykais paprasčiausiais, yra, Vladimirai, pati didžiausia paslaptis, ją saugojo žyniai per tūkstantmečius okultizmo. Visais laikais religijų daugybė kalba apie Dievą, tačiau anei viena jų nepaaiškina, kas lyg turėtų būt akivaizdu. Jei sąmoningai su gamta bendrauji, tai juk bendrauji tu su Dievo mintimis. Suprasti erdvę – tai suprasti Dievą. Ir net mintis, svajonė apie giminės sodybą, kur viskas sandoroj, harmonijoj su tavimi, yra kur kas artesnė Dievui negu gausybė ritualų įmantrių. Meilingoje sodyboj žmogui atsivers Visatos paslaptys. (…) Ir taps žmogus iš tikro panašus į Dievą, tasai žmogus, kuris aplink save ims kurti dievišką pasaulį.
 Tik pagalvok, kodėl gi apie tai išminčiai niekur neužsimena? O taip yra todėl, kad žmonės, suvokę savo žemiško buvimo esmę ir savo galimybes, išsivaduotų iš okultinių kerų, žynių nebepaklustų valiai. Nes niekas, niekas nepavergs žmogaus, kuris apie save sukūrė Meilės erdvę. Ir bus tokiam Kūrėjas ne teisėjas griežtas ir rūstus, o tėvas ir bičiulis. Tai va todėl daugybė pinklių buvo kuriama per amžių amžius,  norėta žmogų atitraukt nuo jo svarbiausios paskirties. Turėti žemės! Va tu, Vladimirai, sakai, kad gauti jos turėtų būti paprasta. Bet pagalvok, juk eina šimtmečiai, o giminės sodybų žmonės vis neturi.“ V. Megre „ Giminės knyga“

Kurdamas meilės erdvę, žmogus vėl pasijunta gyvybės tinklo dalimi. Kaip ir gyvybės tinklas vėl pajunta šį žmogų savyje. Visos esybės, esančios gyvybės tinkle, pajutusios žmogaus meilės virpesius, duoda atsaką. Nors mūsų meilės erdvės dar tokios silpnutės, atsakas jau yra, pvz. kai kurių iš mūsų nebegelia uodai, arba jų įgėlimai tampa nepastebimi; atvykėlius spiečiais pasitinka bimbalai, o mus įkanda vienas kitas; vis mažiau mūsų prisibijo paukščiai; galim drąsiai vaikščioti basomis, lyg mūsų kojas pati žemelė saugotų. Ryšiai šie vis stiprėja, pajautimai platėja. Tikim, kad kada nors ir mums pavyks, kaip mūsų protėviams:

„Gyvūnai, augalai visi, gyvenantys šeimos sukurtoje erdvėj meilingoj, į žmogų žvelgė kaip į Dievą. Tiek gyvuliai, tiek žolės, medžiai be galo troško, kad žmogus į juos su meile žvelgtų, švelniai prisiliestų.
Ir ši jausmų energija neleido piktžolėms nereikalingoms augti daržo lysvėse arba sode. (…) Todėl ir vedai niekada darže nėra palietę žemės kauptuku.“ V. Megre „Giminės knyga“

Sunku apsakyti tą artumo pojūtį su savo erdve. Giminės sodybą, savo erdvę jauti pulsuojant kaip motinos širdį. Kai atvyksti, ji pasitinka, tiesiog užpildo, ir jauti, kaip apkabina… ir tu apkabini. Ir negali nesišypsoti, nes pati erdvė tau šypsosi. Toks ryšys atsirado ne iškart. Nors pamilome savo žemę iš pirmo žvilgsnio, betgi užtruko, kol ji mums atsivėrė visu gražumu. Ir nenustoja ji mus stebinti – tikriausiai tai susiję su mūsų pačių sąmoningėjimu. Ir tikrina ji, erdvė, kiekvieną atvykėlį, ne visiems atsiveria, pasirodo. Kiek daug mes patys nepastebėjome, kai atvykome pirmą kartą, net ir po daugelio kartų su nuostaba atrasdavome kalnelius, gojelius, per kuriuos vaikščiojome, bet nematėme. Kaip sąmoningai bendrauti su gamta? Pirmiausia, viską priimti su meile, bent jau pagarbiai. Išties savo erdvėje tai visiškai nesunku, – čia savas kiekvienas uodas ar erkė. Sąmoningas bendravimas – tai Dievo minčių suvokimas, todėl stengiamės perprasti kiekvieno reiškinio paskirtį. Sąmoningas bendravimas – tiesioginio ryšio užmezgimas su gamtos dvasiomis, pvz., vabalų dvasia yra bendra ir, norint pajusti skruzdėlę, susisiekiama su bendra skruzdžių dvasia. Tuo tarpu daugelis augalų turi savo asmeninę išskirtinę dvasią, per kurią su juo bendraujama. Šamanai dažniausiai bendrauja su gyvūnų dvasiomis.

Ryšys su gyvūnais
Dabartinis žmogaus požiūris į gyvūnus ypatingai ryškiai atskleidžia iškrypėlišką jo santykį su gamta, su gyvybe. Nors daugelis galbūt įvardintų artimą ryšį su naminiu gyvūnu, pvz. kate, šunimi, visgi šis ryšys dažniausiai paremtas kažkokia nauda. Negana to, daugeliui žmonių yra savaime suprantamas gyvūnų žudymas ir valgymas. Sunku suvokti tokį žiaurumą, kai karvutė, metų metus maitinusi šeimą, kaip koks atgyvenęs daiktas, paskerdžiama mėsai. Atstačius ryšius su gyvūnais, mėsos valgymas tampa neįmanomu. Gyvūnai gali būti mūsų draugais, pagalbininkais, šeimos nariais. Kiekvienas jų, kaip ir žmonės, yra ir kūnu, ir siela, išskirtiniai ir nepakartojami. Skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno, tai žmogaus, kaip kūrėjo, galimybė kurti.

Ryšiai su dvasiomis
Kiekvienai moteriai svarbu sąmoningai būti moteriškoje dvasioje, kaip ir kiekvienam vyrui – vyriškoje. Ryšiai su moteriškąja ir gyvūnų dvasiomis išsamiai aprašyti Sharon Mc Erlane knygose „Kalba senolės“ ir „Mūsų meilė yra mūsų jėga“. Atstačius ryšį su savo dvasia, pradedama sąmoningai gyventi dvasios lygmenyje.
Dar yra įvairios energetinės terpės. Jos skiriasi nuo gamtos dvasių, bet dažnai taip pat vadinamos dvasiomis ar auromis. Pvz. kiekviena šalis turi savo išskirtinę energetinę terpę (pvz. Indijos dvasia, Lietuvos dvasia, Rusijos dvasia). Taip pat kiekviena gyvenvietė ar sodyba turi savo energetinę terpę. Per meilės virpesius įmanoma užmezgzti ryšį su energetine terpe ir pajusti jos būvį, nuskaityti joje slypinčias žinias, susisiekti su joje esančiomis dvasiomis.

Atradimai:
Žinios ir žinojimas – skirtingi dalykai. Žmogus gali turėti daug žinių, bet mažai žinoti.
Klaida. Dažnai žmonės savo sodybą kuria kūno ir proto išmatavimuose, todėl jie savo mintis sutelkia įvairiems poreikiams įgyvendinti (namas, daržai, sveikata, žinios ir t.t.). Svarbu savo giminės sodyboje būti visuose lygmenyse, tame tarpe savo siela (svajonės, džiaugsmas, polėkis) ir savo dvasia, dvasinėje plotmėje (ryšiai su dvasiniu pasauliu). Todėl gali taip keistai nutikti, kad žmogus, savo giminės sodybą kuriantis dar tik svajonėse, yra joje labiau, negu kūniškai joje jau gyvenantis.
Pavyzdys, kaip praradus ryšį su augalais, jų dvasiomis, Findhorno gyvenvietė iš buvusios dvasingos (dvasios išmatavime) tapo eiline ekogyvenviete. Suraskit padarytas klaidas. Rusų kalba: http://gazeta.bytdobru.info/novosti/3792-video-raiskie-sady-duhi-prirody (Deja, nepavyko rasti anglų kalba). Findhorne dvasiniame lygmenyje buvo bendraujama vien su augalais, – sunku net įsivaizduoti, kaip būtų turint ryšius su visa kuo! Štai kokia ta Giminės sodyba!
Klaida. Užsiimti „dvasinėmis praktikomis“, bet nedaryti tikslingų žingsnių savo gyvenime (materijoje).

„Žmonės  tai Dievo vaikai. Augalijos ir gyvūnijos pasaulis, oras ir mus supanti erdvė irgi yra Dievo kūrinija. O visa tai drauge yra ne kas kita, kaip Dievo dvasios įsikūnijimas. Jei kas nors save vadina dvasingu žmogumi, tai tegu parodo savo dvasingumo įsikūnijimą.“ V.Megre „Naujoji civilizacija“

_______________________________________________________________________

Štai ir priartėjome prie šiais metais vykusių žinyčios užsiėmimų pabaigos. Dėkojame jums, kuriems užteko kantrybės pabūti su mumis iki galo, kurie pritarėt ar nepritarėt mūsų mintims, bet kantriai perskaitėt, kartu mąstėt, galbūt mintyse su mumis ginčijotės, kėlėt klausimus, ieškojot atsakymų. Ypatingai ačiū tiems, kurie suradote savo daromas klaidas, galbūt net jas ištaisėte.
Dėkojame visiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems: Irenai už suteiktas patalpas ir, be abejo, aktyvų dalyvavimą, bendramoksliams ir svečiams.
Su jumis pasidalinome tuo, ką mums pavyko išsiaiškinti atvirų nuoširdžių pokalbių metu. Turbūt daug ko dar nesuprantame, galbūt kai kurie mūsų atradimai ne visai tikslūs, bet tikimės, kad kažkurios mūsų įžvalgos paskatino mąstyti, ieškoti kartu su mumis.
Dar liko daug neaiškumų, neatsakytų klausimų, nepaliestų temų, todėl užsiėmimus planuojame tęsti. Apie vyksiančius žinyčios susitikimus pranešime mūsų tinklapio skelbimų lentoje.