Žiema 2013

Kai žmonėms pasakojame apie mūsų ketinimus gyventi giminės sodybose, dažnas nusistebi: o ką jūs žiemą ten veiksite? Dabar, šiltuoju metų laiku – darbymetis, o žiema – poilsio, apmąstymų, pasiruošimo darbams metas. Kaip bus ateityje – pamatysim. Manau, kad žiemą vyks pagrindinės šventės, susitikimai, amatai ir kita smagi veikla.

Lekia rogės per sniegą, skimbčioja varpeliai, garas verčias iš burnų, linksmas juokas, arklio prunkštimas… po to drauge prie krosnies, ugnelės traškesys, kvapni čiobrelių arbata, dainos, gal net šokiai iki išnaktų… Ech, užsisvajojau. Net saldu.

Šią žiemą nebuvo savaitės, kad neapsilankytume savo žemėje. Pasiilgdavome… Kiek džiaugsmo patyrėme čiuoždami nuo kalniukų, voliodamiesi sniege, stebėdami nuostabiausius žiemos gamtovaizdžius!

Pavasario belaukiant

Šių metų kovo mėnuo net nekvepėjo pavasariu. Atvykome patikrinti, ar jau galima vežti rąstus. Sniego iki kelių. Regimantui įgriso iš pusnių traukti kaliošus, tai išbandė vaikščioti vienais veltiniais. Patogu: jausmas kaip basomis, o kojoms šilta. Mums su Asta proga pakikenti: „Eina raganius per sniegą nepalikdamas pėdų.“

Sniege aptinkame įvairiausių pėdsakų. Pasijuntame pėdsekiais. Atpažįstame vilkų, kiškių, lapių, stirnų, šernų paskėmus (pėdas) ir briedžių gilias brydes. Nudžiungame radę trikampes pėdutes – gal čia nutipeno žvalgas gandras, o gal pilkoji gervė? Šiandien kovo dešimtoji, – 40-ties paukščių diena.

Saulė ritinėjasi aukštai danguje, savo šiltais spinduliais bandydama išbudinti po giliu sniego užklotu snaudžiančią žemę. Gėrimės dangaus įvairiais žydrumo atspalviais, lyg patyrusio dailininko lengva ranka išvedžiotais potėpiais. Mūsų džiaugsmingi aikčiojimai, manau, maloniai glosto šio dailininko širdį. Švelniai liečiame rudenį sodintų medelių šakeles: – Ei, laikas busti. Žiū, jazmino pumpurėliai jau prisirpę gyvybės. Ir visgi pavasaris jau čia pat – gal už Alkakalnio nedrąsiai dirsčioja?

Ingrida