Vanduo 2013

Vanduo – gyva esybė.

Nerandu žodžių šio prado svarbai, didybei, šventumui apsakyti. Kaip žmogaus kūno kraujagyslėmis tekantis kraujas maitina kiekvieną ląstelę, taip Žemės kraujas – vanduo, – maitinantis, valantis, pripildantis kiekvieną Žemės ląstelę gyvybės. Dieviškoji matematika! Žmogaus ir Žemės kūną sudaro toks pat kiekis vandens – 70 %. Argi tai neįrodo dieviškosios kūrybos tarpusavio sąsajų?

Primiršo žmogus Vandens paskirtį. Kitos dabar vertybės, naudos ir vertės matais matuojamos. Praradome dar taip nesenai mūsų protėvių puoselėtą šventumo ryšį. Šis susvetimėjimas pražūtingas mūsų planetai ir visiems jos gyventojams.
Vanduo yra tiek tyras ir šventas, kiek žmogus jo šventumą suvokiantis.
Planetos Vandens švara ( ar tarša ) nurodo žmonijos sąmoningumo lygmenį.

„Daugybę žemiškų valdovų, kad ir kokias šventyklas būtų jie pastatę, tikriausiai palikuoniai prisimins tiktai todėl, kad teko perimti ir kuopt jų purvą. Ir štai akivaizdus kriterijus – vanduo, o Žemėje vanduo vis nešvaresnis.“ V.Megre „Kas mes?“

Regimanto ir Ingridos kūdra

Kūdros kasimas – tai stiprus žemės judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius sėmėmės iš Z. Holcerio (S.Holzer). Mes net nenutuokėme kokius dalykus galima sukurti ekskavatoriaus pagalba. Iš pradžių įsivaizdavome, kad ekskavatoristai patys žinos, kas tinkamiausia, bet jų užduotis – vykdyti užsakovo nurodymus. Jeigu šeimininkas nežino ko nori, bus iškasta apvali duobė. Tuo rudenį teko įsitikinti Tadui ir Donatai. Šiais metais klaida buvo atitaisyta.

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti savo norus, t.y. kūdros paskirtį. Kadangi mūsų sodyba ribojasi su dviem ežeriukais, mums kūdra nebūtina maudymuisi, ji bus vandens paukščiams. Svajoju turėti įvairių paukščių: vištų, gaidžių, ančių, žąsų. Naminių paukščių garsai – kudakavimas, gagenimas, cypsėjimas – atmintin iššaukia malonius vaikystės prisiminimus. Erdvė tarsi prisipildo gyvybės. Man patinka, kai giedojimu pasitinkama saulė. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis.

Kūdros paskirtis sąlygoja kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pavyzdžiui, norint turėti skaidrų vandenį maudytis ( kaip Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o būtent vingiuota, kad susidarytų bangelės. Dar reikalinga atsižvelgti į vėjo judėjimo kryptis, saulės apšvietimą ir pavėsį, iškasti įvairius gylius, kad vanduo judėtų įvairiomis kryptimis ir valytųsi, apgalvoti augalų vietas.
Taipogi svarbu iš anksto apgalvoti būsimų vandens gyventojų sąlygas. Keli dideli akmenys, įšildami nuo saulės, neleis žiemą vandeniui aplink juos užšalti, – taip vandenin pateks deguonis. Iš kelmo ar šakotų rąstų galima sukurti namelį žuvims, kuriame jos ras prieglobstį ir poilsį. Savo būsimiems vandens paukščiams nutariau virš vandens pastatyti „ančių namą“. Kol vandens nedaug, įstatėme atraminius stulpus. Pavasarį, paaiškėjus vandens lygiui, galėsime namuką užbaigti.

Mums pasisekė, nes Šventasodyje nėra melioracijos ir mums tenka galimybė pažinti nesudarkytą vandens pasaulį. Tuo svarbiau prieš bet kokius kasimo darbus ( kūdros, šuliniai ) išsiaiškinti vandens judėjimą, nuolydžius, kraštovaizdžio ypatumus. Kūdros vieta mums pati „pasisiūlė“. Tai žemiausia sklypo vieta – prie miško karklais užžėlusi dauba, kurioje beveik iki vasaros vidurio laikėsi vanduo. Svarbu kuo mažiau judinti žemę, pavyzdžiui kasti daubose jas gilinant.

Apie kūdros kasimą šiais metais nebegalvojom, nes su mediena ir statybomis darbo per akis, bet, po darbų pas Tadą ir Donatą, atsilaisvino ekskavatorius ir vairuotojas sutiko pas mus dirbti net savaitgalį. Dviejų dienų vos vos užteko. Mūsų ekskavatoristas Rimas atliko beveik neįmanoma. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įvykdyti mūsų keisčiausias užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, po kasimo dar liko daug rankų darbo.

Ingrida

Tado, Donatos ir Deimilės kūdra

Jau pirmą kartą išvydę savą sklypą – pajutę jį kaip savą – tiesiog žinojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko nelaukdami, dar pirmaisiais metais, nusprendėme ją kasti, juk laiko reikės vandeniui nusistovėti, o ir taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti link ežeriuko, o ypač karštomis dienomis, kai norisi atsigaivinti. Juk nukeliauji, atsigaivini, o kol grįžti, žiūrėk ir vėl sušilęs, vėl kūnas vėsos prašosi. Tad mąstėme, o ko laukti? Tuo pat metu ir šulinį planavomės, kad ir geriamo vandenėlio turėtume. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, statybinės medžiagos turėtume.

Žinių apie kūdros kasimą neturėjome jokių, todėl pradėjome klausinėtis, ieškinėti žinių įvairiuose šaltiniuose, ne ką tesuradom, tesužinojom. Dauguma šaltinių siūlė kasant kūdrą dugną kloti plėvele bei įkasinėti įvairius vamzdžius nutekėjimams ar valymo tikslais. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus gylis sumažėja apie vieną metrą, tad kasėme keturių metrų gilumą. Taip pat nusprendėme kasti lašo formos kūdrą, tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Veiksmas tetruko apie tris dienas ir štai, turėjome pirmą blyną. Ekskavatoristas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau tie pageidavimai buvo tokie apytiksliai, tokie galutinai neišmąstyti, kad pamatę viso to rezultatą nustėrome…
Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, o aplink styrojo dideliausi grumstai bei tarp jų žiojėjančios duobelės. Iš Ingridos išgirdome: „Na ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“. O patiems buvo sunkoka pripažinti, jog „ne kaip“. Imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus „kaip“. Girdėjome ir kitokių „pagyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“.

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatoristas atliko kuo kruopščiausiai. Vėliau aptikome dar ne vieną jo išsaugotą medelį, tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ netoliese kūdros.

Situacija buvo tokia – darbo daug, nuolydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi… Kol, mūsų akiratyje, Ingridos dėka, neatsirado mūsų didysis neakivaizdinis mokytojas su visa sava patirtimi bei ypatingomis, mums ypač tikusiomis, mintimis ir jų įgyvendinimo būdais, tai Zepas Holceris!

Štai nuo tos akimirkos viskas stojo į savas vietas. Tapo aiškios klaidos, kaip jas taisyti, ir netgi – kaip tobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikeičiantis, todėl turime apmąstyti ne tik „talpos“ dydį kuriame jis gyvens, bet ir sukurti galimybes jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves susiformuos ypatinga erdvė augalams… Apėmė neapsakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis! Ėmėme svajoti, kurti ir mažiausias detales ir tuomet atėjo metas, metas įgyvendinti, metas laikyti egzaminą, kuriam, atrodo, taip ilgai ruošėmės.

Kuoliukais žymėjome papildomai kasamos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkmeniškai nurodyti ekskavatoristui kur ir kas bus, dabar tai jau suvokėme. Su ekskavatoristu Rimu visas dienas dirbome kartu. Nors ir šįkart, dar pirmąją dieną, neišvengėme nesusipratimų, viskas susiklostė palankiai. Nesusipratimo dovana buvo molis, kurį vėliau naudojome namo pamato statyboje.

Žinoma, sunerimom pamatę, jog jis platina mūsų jau iškastos kūdros liniją, ko daryti neplanavome. Sustabdę jo darbus ėmėme kalbėtis, rodžiau jam savą, ranka paišytą, kūdros aplinkos planelį, nuotraukas iš įvairių Z.Holcerio sumanymų. Pasakojau apie terasas, aukštas lysves, nuo kurių ir pradėjome darbuotis. Pamenu, keistai jis žiūrėjo į mane ir mano neįprastinius pageidavimus, klausė: „O kam jums viso to reikia? Ar ne per brangus toks eksperimentas?“. Vėliau, darbams gal jau įpusėjus, stebėjau, kaip jis įsijautė į visą vyksmą ir netgi ėmė mąstyti pagal mano pateiktą pavyzdį, siūlydamas savo sugalvotus būdus–patobulinimus ir kaip tik toje vietoje, kuri, rodos, ir buvo man pro akis praslydus. Džiūgavau, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti apsaugai nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos) nuo pakrantės linijos nuimtus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius jis atveždavo su ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę stūmėmės į priekį, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nusprendę skirti vandens augalams bei mąstėme ir apie žuvyčių užveisimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai tvirtinasi tik iki dviejų metrų gylio, per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad ji visiškai neužželtų. Pakrantėje pasodinome kelis didelius akmenis, kad vandenėlį šildytų bei didelį kelmą, vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iškasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Žengėme link terasų–laiptelių formavimo. Ir čia nuolat tarėmės, derinome, o ir iš šalies sulaukėme pastebėjimų, patarimų. Kai trumpam dėmesį buvau sutelkus kitur, nė nepastebėjau, jog terasas Rimas per daug stačiu kampu formuoja. Atitaisėme klaidą.

Paskutinieji darbai išpuolė jau lietingą dieną, tad būtent tam plotely liko ypatingai daug rankų darbo. O įėjimą į kūdrą–pliažą Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žiniomis. Galiausiai, ekskavatoriaus pagalba, išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis bei į pliažą. Įtemptas darbų grafikas baigėsi, siela džiūgavo, kūnas prašė poilsio.

Donata

Kelios Tado apibendrinančios mintys ir patarimai:
– prieš pradedant kūdros kasimą apmąstyti kiekvieną detalę ir pasistengti viską aiškiai pažymėti kuoliukais;
– visą laiką būti greta ekskavatoriaus, ne dėl to, kad juo būtų nepasitikima, o dėl to, kad kasant kyla daug klausimų į kuriuos turite atsakyti būtent jūs;
– pasistenkite nutaikyti kasimą kuomet nebus lietaus, tai ypač svarbu, jeigu dirvožemis molingas;
– užsakant ekskavatorių įsitikinti, kad jis turi „landšaftinį“ kaušą ir jį pasiimtų;
– dauguma kūdrų kasėjų skaičiuoja įkainį už iškastą plotą (arus), mūsų atveju, mokėti už valandas, buvo dvigubai pigiau.

„Šuliny, šuliny…
Tavo vandenį šventąjį gėriau…
Mano duona tavim užmaišyta.
Mano kraujas tavim juk atmieštas.
Mano veidas tavim juk mazgotas.
Mano ašaros — tavo juk sesės.
Mano prakaitas — tavo juk brolis…
Šuliny, šuliny…
Iš tavęs, su tavim ir tavy!“

J. Nekrošius

Šulinys

Skubėdami kuo greičiau turėti geriamo vandenėlio nutarėme kasti ir šulinį. Darbai prasidėjo dar iš rudens. Šulinių kasėjui, parodėme savo pasirinktą vietą, jis patvirtino ten esant vandens, nurodė 6–7 metrų šulinio gylį. Pirmųjų poros rentinių kasimas vyko gan sklandžiai, bet toliau darbai ėmė strigti, užtaikėme ant didelio žvyro sluoksnio, kuriame kasti buvo sudėtinga, rentiniai važinėjo į visas puses, per dieną pavykdavo įleisti ne daugiau nei vieną rentinį. Kasėjas Stanislovas iš pradžių bandė verstis savarankiškai, tačiau situacijai nesikeičiant, paprašė mūsų nupirkti lentų iš kurių būtų galima sukalti rėmus rentiniams, kad jie stabiliau stovėtų. Jis kantriai kasė toliau, tačiau darbams užtrukus, dar teko ir papildomai rentinių vežtis, kadangi žvyro sluoksnis vis nesibaigė, o ir žiema jau artėjo, Stanislovui pasiūlius, darbus atidėjome iki pavasario. Suleista buvo jau 14 rentinių ir pasiektas 11 metrų gylis.

Darbai buvo atnaujinti vasaros pradžioje, tik… nusileidęs kasti, Stanislovas pamatė nemalonią staigmeną, penktasis nuo apačios rentinys buvo įtrūkęs. Kasti tokiomis sąlygomis, reiškė rizikuoti gyvybe. Likusi išeitis – ištraukti sveikus rentinius ir pradėti iš naujo. Čia pagelbėjo kaip tik laiku atvykęs ekskavatorius. Pats Stanislovas leidosi į šulinį, užkabindinėjo rentinius, kuriuos ekskavatorius kėlė į paviršių. Kai darbas buvo baigtas, duobė užkasta, viską pradėjome iš naujo.

Stanislovo rankose pamačiau šakeles, suvokiau, metas pasitikėti pasauliu. Šįkart leidome jam pačiam atrasti tą vietą, naująją vietą. Vienintelį, ką paminėjome, jog būtų geriau, kad šulinys stovėtų arčiau namo.

Darbai vyko sklandžiai, per dvi dienas šulinys jau buvo iškastas, sukasti aštuoni rentiniai bei aptikta gyslelė. Tiesa, silpna gyslelė ir jis vis dar tuščias, vis dar laukia vandens. Bet mes neabejojame, vanduo ateis. Tiesiog ši vasara mūsų apylinkėse buvo itin sausa, kaimynai, gyvenantys netoli mūsų sodžiaus, pasakojo, jog jau eilę metų nebuvo tokios vasaros, jog šulinyje vanduo pasibaigtų.

Kiekvieną kartą, darbui stringant ar stojant susimąstydavau, bandžiau atrasti, suvokti savas pamokas, klaidas. Sužinojusi apie sutrūkusį rentinį, aptikau, dar pirmaisiais savos žemelės atradimo mėnesiais, paišytą mūsų sodybos planelį. Šulinys jame buvo visai kitoje vietoje… Būtent tą vietą pats ir pasirinko Stanislovas, vietą, kurioje dabar stovi šulinys. Ir čia suvokiau savą klaidą, klydau užtildžius širdies balsą, klydau protu pasirinkdama vietą. Ir dar vienas klaidingas žingsnis buvo skubėjimas, juk ne veltui sakoma – neskubėk ir būsi pirmas.

Visa patirtis, susijusi su vandeniu, atnešė daug naujų suvokimų, pajautimų. Vanduo, kas tai? Juk jis vienas iš Visatos pradų, gyva būtybė gebanti švarinti, gydyti, reaguojanti į mus, mūsų žodžius, mintis. Visa tai, šiandieniniame žinių kupiname pasaulyje, nėra naujiena, parašyta ne viena knyga ta tema. Būtent šiuo laikotarpiu ir man į rankas pateko viena jų. Įdomu buvo, bet dar įdomiau, atradus tas paskiras detales, dėti jas į bendrą paveikslą, paveikslą, kurį sukūrė Dievas ir kurį aš buvau užmiršus. Koks įstabus tas viso gyvo bendrumas!

Donata