Šventės 2012

Svečiuose

Šiais metais nespėjome Rasų šventės suruošti Šventasodyje. Todėl apsisprendėme vykti į svečius už Kauno. Tuo labiau, kad dalyvauti žadėjo šamanė , „Kalba senolės“ knygos autorė Sharon McErlane. Ji pranešė, kad šventėje apsijungs ne tik mūsų, bet ir kitų šiaurės šalių protėviai.

Iš ryto ruošėme Tadui gimtadienio dovanas: repetavome dainą, nupynėme didelį vainiką. Po pietų, išsipuošę nuvykome į vietą. Pasveikinome Tadą, kupoliavome, ėjome bendrus ratelius, dainavome ir darėme viską (beveik), ką šventės organizatoriai buvo sumanę. Naktį grįžome į Šventasodį. Mūsų laukė dar ilgas kelias iki palapinių. Dulkė lietus, naktis pasitaikė itin tamsi. Gerai, kad Regimantas paėmė mašinos žibintuvėlį. Jis ėjo pirmas – rodė kelią. „Kaip būtų gražu, jeigu jis neštų fakelą“ – pagalvojau. Sunkiai yrėmės per juosmenį siekiančią šlapią žolę. Asta beeidama užmigo. Sugeba gi žmonės.

Pirmoji šventė

Pačią pirmą vasarą sodžiuje įvyko didelė šventė: trijų žmonių krikštynos. Tarp kitko, žmonių kreipimasis į mus suruošti tokią šventę padėjo apsispręsti dėl sodžiaus pavadinimo. „Šventasodis“ – šventės ir skambantys sodai…

Man buvo pavesta sukurti „pagoniškos“ šventės eigą – apeigą. Iš pradžių pasimečiau, net norėjau atsisakyti, nes neturėjau žalio supratimo, kaip tai turėtų vykti. Kokiu tikslu mūsų protėviai ikikrikščioniškame laikotarpyje atlikdavo krikštynas? Šis klausimas ilgai kirbėjo neatsakytas. Perverčiau įvairią literatūrą lietuvių ir rusų kalbomis. Aptikau daug apeigų, dievybių aprašymų, o pačios esmės, kodėl buvo krikštijama, rasti nepavyko. Tuomet į protėvius kreipiausi. Eidavau ant Alkakalnio, panirdavau į save ir vis klausinėdavau… Kol vaizdiniai pavidalą įgavo ir visa šventės eiga kuo aiškiausiai, net su smulkmenomis atsiskleidė. Krikštynų metu naują žmogutį į giminę ir į bendruomenę įvesdavo. Jo atsineštines galias sustiprindavo ir geriausias giminės savybes perduodavo idant jos žmonijos bendruomenėje tęstinumą įgytų ir šviesi ateities kūryba išsaugota būtų.

Pats apeigų būdas nėra itin svarbus – čia gali pasireikšti vedančiųjų laki vaizduotė. Svarbu tik, kad kiekvienas veiksmas, ypač žodis, krikšto esmę atitiktų ir šviesios pasaulėvokos pratęsimui tarnautų.

Šventė išpuolė karštą liepos dieną. Nuo pat ryto prasidėjo paruošiamieji darbai.

Nusprendėme, kad tai puiki proga patiems iš svetimos religijos terpės išsivaduoti. Būtų saviapgaulė vesti senuosius papročius priklausant svetimam egregorui. Krikščionybės pajungimų (krikšto, komunijos, dermavonės, šliūbo ir kitų) „ nusiplovimą“ atlikome mūsų ežerėlyje.

Tik spėjome pasipuošti, susiderinti balsus ir muzikos instrumentus, kai pasipylė svečiai. Stovėjau prie palapinės pasiruošusi juos garbingai sutikti ir… pamačiau, kad kažkas ne taip. Kodėl jie it paklaikę zylioja, purškiasi kažką ant savęs iš balionėlių?! Uodų nėra, jie pasirodys tik vakare – bandžiau sakyti. Tuomet supratau … pirmieji svečius būriais pasitiko bimbalai! Buvau pamiršusi šį reiškinį: bimbalai mūsų beveik nelietė, o svetimus iškart užpuldavo ir geldavo. Kažkaip pavyko erdvę nuraminti. Žmonių suvažiavo daug. Visi tokie gražūs, išsipuošę. Mačiau juos pirmą kartą. Daugelis giminaičių, kaip supratau, net nenutuokia, kokios krikštynos čia vyksta. O kai Asta leptelėjo, kad aš „šamanė“ (ačiū jai), į mane nukrypo kai kurie siaubo apimti žvilgsniai. Visa laimė, kad šventės užsakovai atrodė ramūs ir viskuo patenkinti. Šeima jau daugiau kaip dešimtmetis gyvena Anglijoje, vaikučiai ten gimę, bet tėvai nenorėjo jų įtraukti į kokį nors religijos luomą, o būtent pakrikštyti „pagoniškai“ savo gimtoje šalyje. Be to, paaiškėjo, jog vietoj numatytų dviejų krikšto vaikų, turėsime tris. Mergaitės krikšto tėtis, į Lietuvą jau senai atvykęs iš Sibiro, nepriklausantis jokiai religijai (šiais laikais itin retas reiškinys), panoro taip pat būti ‚pagoniškai“ pakrikštytas ir džiaugėsi pagaliau radęs tai, kas jam prie širdies.

Uždegę fakelus, mušant būgnui vorele patraukėme prie ežerėlio. Čia norintiems padėjome atlikti „nusiplovimo“ apeigas. Užlipę ant Alkakalnio, kaip įprastai pasisveikinome su protėviais, pasidžiaugėme jų dalyvavimu šventėje. Regimantas grojo kanklėmis, padainavome karo dainą, šitaip išreikšdami dėkingumą už krauju mums saugotas žinias. Priėmėme protėvių palaiminimą. Susisiekėme su gamtos pradais. Vėjui už gyvastingus oro srautus padėkojome. Vandens paprašėme saugoti krikšto vaikų sielų skaistą ir tyrą. Uždegdami mažutėlį aukurą susiliejome su ugnies virpesiais. Visaton pasiuntėme Meilės spinduliukus, kad Saulės spinduliais grįžtanti Meilė lydėtų krikšto vaikus jų gyvenimo kelyje. Basomis kojomis jautėme Žemės šilumą, maloniai glostančią pėdas. Besikreipdami į mus supančius jos gyventojus, džiaugsmingai uodėme žemuogių ir čiobrelių kvapsnius, klausėmės paukštelių čiulbesio, medžių ošimo. „Tu įsišaknijai į šią Žemę“ – girdžiu save tariant – „Kur bebūtum pasaulyje, jausi savo šaknis ir protėvių apsaugą.“ Mane veria gilus berniuko mėlynų akių žvilgsnis. Dievo akys. Kūnu perbėga šiurpuliai. Staiga suvokiu visą rimtį…

Krikšto tėvai, uždėję delnus ant krikšto vaikų pečių, primena ir įvardina giminaičių gerąsias savybes. Saugotinas šviesias giminės programas. Užlieja gerumas. Vaikų mamos skruostais rieda džiaugsmo ašaros. Apsijungimas įvyksta.

Dainavome. Iš lėto leidomės nuo Alkakalnio link Astos kalnelio. Neapleido keistas jausmas lyg grįžtume iš kažkokios kitos erdvės į įprastinę. Čia vyko vaišės, smagūs rateliai, malonus atsipalaidavimas. Artėjo atsisveikinimas, dar paskutinė bendra nuotrauka prisiminimui. Išlydėję svečius, žvilgtelėjome į laikrodį ir… nustėrome. Šventė truko nepilnas dvi valandas! Bandėme surasti šio reiškinio protingus pagrindimus, bet išsiaiškinti pavyko tik tiek, kad šventės eigos metu visi jautėmės keistoje būsenoje. Eigą prisiminėme tik nuotrupomis. Kartais jautėmės lyg būtume vieni. „Pamiršau žmones. Pats sau grojau ir dainavau“ , sakė Regimantas –„ Niekada taip nėra buvę.“ Aš taip pat negalėjau prisiminti visų svečių: kur jie stovėjo, ką veikė. Jaučiausi kaip tunelyje: į ką sutelkiau dėmesį, tai išryškėdavo. Donata jau vėliau kažkur perskaitė, kad senovėje apeigų metu akimirkai sustodavo svastikos rato sukimasis. Tikiu, kada nors įminsime šią mįslę ir tokie reiškiniai galbūt taps įprasti ir savaime suprantami. Na, o po kelių savaičių mus pasiekė smagi žinia, kad viena iš giminaičių, negalėjusi iki šiol susilaukti vaikelio, po šventės pasijuto besilaukianti.

Ingrida