Stovyklavimas 2012

Savo žemę matėme tik žiemos metu, todėl su nekantrumu laukėme pavasario. Kovo mėnesį mus pasitiko į raistą sugrįžusių gervių pulkai. Tik atvažiavę išgirsdavome jų klykavimus. Pražydo alyvos, putinai, erškėtrožės, laukinės obelys ir kriaušės. Ir dar daug mums nežinomų gėlių, medelių, žolynų. Gražuolė eglė pasipuošė raudonais kankorėžiais. Upelis pasidabino dideliais purienų žiedais. Bet labiausiai sužavėjo žemapelkė. Ji tiesiog užsiklojo baltų žiedų apklotu. Tarp gėlių nardė įvairiaspalviai laumžirgiai, smagino nesiliaujantis varlių kūmučių koncertas.

Knietėjo išbandyti ežerėlio vandenį. Orams kiek sušilus, balandžio pabaigoje atidarėme maudymo „sezoną“, o baigėme – spalio pradžioje.

Artėjo vasara. Nusprendėme kuo greičiau įsikurti. Nuo birželio iki spalio gyvenome palapinėse. Pagrinde mudvi su Asta. Kiti šeimos nariai atvykdavo savaitgaliais. Aplankydavo draugai, giminaičiai. Tai buvo viena nuostabiausių vasarų gyvenime. Rytais prisėsdavome ant Astos kalnelio su puodeliu balintos arbatos ir šokolado gabalėliu. Po to ruošdavome sočius pusryčius: kiaušinienę arba blynus arba košes. Arba vien tik pieno su žemuogėmis. Gyvenime nebuvau valgiusi žemuogių tokiais kiekiais. Jų pas mus tokia gausybė, kad vien šiomis uogomis gali pasisotinti. Vėliau prisirpo avietės, mėlynės, spanguolės. Tiesa, šiais metais jų buvo nedaug. Per karščius gaivinomės ežerėlyje ar lindėjome po pušimis. Mėgavomės alpulinga palaima. Lyjant įsitaisydavome po stogeliu tarp palapinių ir skaitydavome. Pakeli akis nuo knygos ir matai sodriai žalią, neišpasakytą lietaus merkiamą gamtos vaizdą. Vakarais eidavome ant Alkakalnio saulės palydėti. Saulėlydžiai! Kiekvieną vakarą vis kitokie. Nenusakomo grožio. Kartais Visata mums pasiųsdavo ypatingų dovanų: trigubų vaivorykščių, dangaus skliauto įvairiomis spalvomis švytinčią atkarpą, pieno baltumo ūkanas. Visko žodžiais neapsakysi. Vėlų vakarą susėsdavome prie lauželio, ypač, kai turėdavome svečių. Kepdavome bulves, dainuodavome. Kelis kartus per savaitę keliaudavome keletą kilometrų pas sodžiaus kaimynus nusipirkti pieno ir kiaušinių. Karštąją liepą ryte pieną rasdavome surūgusį. Kokios skanios bulvės su rūgpieniu, pasigardžiuojant įvairiais žolynais iš Astos darželio. Turėjome nedidelį ‚šaldytuvą“. Astos palapinėje, jos guolio galvūgalyje, buvo keistai šalta vieta. Čia laikėme sviestą ir grietinę. Pastebėjome kelis kartus, kad šlapias čiužinys. Vėliau atėjo mintis, jog apačioje esama vandens gyslos. Spėjimas pasitvirtino. Tuomet kilo mintis toje vietoje iškasti šulinį. Bet čia jau kita istorija…

Naktų būta visokių. Biržely naktimis stipriai atvėsdavo. Asta į „lovą‘ dėdavosi du butelius su karštu vandeniu, kad kojos nešaltų. Susirengdavome megztinius, storas kojines, užsiklodavome pūkinėmis antklodėmis. Būta audrų, net viesulų. Kartais taip žaibavo, kad bluosto nesudėjom: gal jau reikės bėgti slėptis į daubą. Turėjom nuolatinių gyventojų: kurmį – tokį stipruolį, kad net čiužinį kilnodavo. Driežą, kuris mėgdavo kaboti virš „virtuvės“ stalo. Naktimis ateidavo šernas. Sėdėdamos prie laužo jausdavome jį slankiojant aplinkui, belaukiantį, kada gi pagaliau nueisime miegoti. Naktimis kartais pažadindavo jo smagus kriuksėjimas. Šernas – tikras mūsų draugas – nekniso Astos daržo, net bulvių.

Dykai galėjome mėgautis įvairiais gamtos „SPA“ malonumais. Odai labai tinka molis. Naudojome jį vietoje muilo, kremo, šampūno ir dantų pastos. Vieną šiltą popietę, sėdint ant Astos kalnelio ir džiaugiantis vaizdais, ant mano rankų ir veido pradėjo tūpti drugeliai. Po kelis nutūpia ir vaikštinėja, kažką savo čiulptuvėliais liesdami. „Ir aš noriu“ – supavydėjo Asta. Gal aš saldesnė – mąsčiau. Sekančią dieną ant mūsų abiejų jau tūpė būriais. Suskaičiuodavome iki 20 drugelių. Kiti skraidžiojo virš mūsų galvų. „Būtų paukščiai, pagalvočiau, kad mes šventosios“ – juokavau. Truputėlį vargino, nes turėjome itin lėtai ir atsargiai judėti, bijodamos juos prispausti. Jautėsi švelnus kutenimas ant nugaros, kojų, rankų, nosies ir skruostų. Eidavom į ežerėlį pailsėti. Tuomet drugeliai laukdavo ant kranto, ir kai tik išlipdavome iš vandens, vėl leisdavosi ant mūsų kūnų. Tai truko beveik savaitę. Gal mes kvepėjome žemuogėmis? O gal drugeliai šitaip švelniai atvėrinėjo odos poras?

Atėjo ruduo. Stiprėjantis vėjas negailestingai talžė palapines. Atsirado rimtų įplyšimų. Sunkia širdimi teko išardyti laikinus namus iki sekančios vasaros.

Ingrida