Statiniai 2015

Tado, Donatos ir Deimilės namas

Šiais metais rimčiau judėti su statybomis pradėjome birželį. Stogą jau turėjome, tad galėjome ramiai kišti sienas – jau nebaisūs buvo ir įvairuojantys orai. Kitkas talpinome į karkasą, tuomet spaudėme su diržais pasitelkdami kartais ir kūjo pagalbą. Prispaudus, užtvirtindavome prikalamomis lentelėmis.

Labai geras jausmas buvo, kai sienose jau ėmė ryškėti langų vietos, vėliau atsirado langų rėmai, galiausiai sienose tik langų angos liko matytis. Vis labiau ir labiau materializavosi išmąstytasis vaizdinys.

Apie langus šiek tiek išsiplėsiu. Jau sukalus langų rėmus ir jau apčiuopiamai pamačius, kokio jie dydžio, kiek šviesos patenka, buvo gan aišku, kad mūsų planuojamoje virtuvėje šviesos bus mažoka – vienas jos langas atsisukęs į šiaurę ir dar po stogeliu, kas apriboja šviesos patekimą, kitas – į rytus, tad ryškesnė šviesa patektų tik ryte, o ir iš šios pusės auga kelios pušelės, kurios ilgainiui mes vis didesnį šešėlį. Tadas sumąsto puikią išeitį – į rytinę pusę padaryti dar du langus, tad viso, greta vienas kito, atsiranda trys langai, šviesos iškart padaugėja, o ir daug jaukiau kažkaip man jaučiasi.

Be sienų kišimo vyksta ir ne visur užbaigti smulkesni karkaso darymo darbai (kaip prieangio prie kamaros ir pan.). Beje, įvykus mūsų planų pokyčiams, konstruojamos ir atramos balkonui.

Dar tik pradėdami statyti namą labai norėjome balkono, bet Felikso įtikinti, kad tai vienareikšmiškai gadins, kenks šiaudinei sienai, šios minties atsisakėme, bet taip susiklostė… Jau uždengus stogą pietinėje pusėje jis išsikišo tiek, jog drąsiai buvo galima jį daryti. Ir dar žiemą mus aplankę svečiai žiūrėjo ir sakė: „Tai juk balkonas prašyte prašosi.“ – tad padrąsinti šių žodžių ėmėme jau įsivaizduoti nuostabų balkoną su pjaustinėta tvorele. Ak, net širdis salo. Viskas įmanoma, viskas! Ir koks nuostabus potyris buvo, jau paruošus balkono rėmą išeiti į jį pasigrožėti, saulutėje pasišildyti…

Važinėdami darbuotis savaitgaliais kartais nakvodavom Šventasodyje. Pamenu, kaip puikiai pasijaučiau pirmąjį ir visus kitus kartus prabudus mūsų būsimajame miegamajame, kai pro rytinį langą budino saulutė, toks džiugesys apimdavo, taip gera būdavo. O dar ir tos rytinės bei vakarinės procedūros savoje kūdroje, kur vandenėlis malonus, savas, gyvas, pažįstantis tave.

Šiais metais mūsų kūdra jau ne tik lankytojų, bet ir gyventojų susilaukė, įsikūrė jie pusiasaliuke tarp mūsų dviejų kūdros dalių. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlytės aplankyti, kai prieš pat nosį purptelėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau naują statinį – lizdelį pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės tenais nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji vada mūsų gyventojų.

Ir kitų nuotykių ir potyrių kupina vasara turbūt niekad neišsitrins iš atminties – gilių virsmų kupina vasara.

Nuotykis su stirninu

Ankstus rytas. Pabudęs tėvelis nutaria prasimankštinimui pasivaikštinėti iki sodžiaus pakraštyje palikto automobilio. Į rankas pačiupęs radijuką, kurio mėgėjas klausytis, žingsniuoja – nuo kalniuko į kalniuką, dar galelį iki mašinos ir jau išgirsta kažkokius garsus – kaip ir nelabai pažįstamus, kaip ir panašius į kažką. Tačiau jis ne pirmasis išgirdęs kažką įtartino. Neaiškus burzgesys iš neaiškaus aparato skambėjo erdvėje įtartinai. Ir štai, keletas žingsnių ir susiduria dvi būtybės – prieš tėtį išnyra pašaliniais garsais nepatenkintas stirninas atstatęs ragučius ir viauksėdamas savu lojimu.

„Pastvėriau jį už ragų ir pasivedėjau į šoną nuo mašinos – pasakojo tėvelis, – kad mašinos nesubraižytų.“ Truputuką pasigalinėjus stirninas patraukia savais keliais, bet įspūdžius palieka gilius. Mums atvažiavus tėvelis bent pora kartų pasakojo šį savo nuotykį ir su tokiu giliu įspūdžiu, rodos, su tokiu potyrio džiaugsmu, kaip kad vaikas, atrasdamas pasaulį. O mes mąstėme, dėliojomės įvykių seką, smagu buvo – matyt, stirninas, gyvenantis šiose teritorijose, kaip gerą užuovėją sau pasirinko laukuose stovintį automobilį ir susirangęs šiltai užsnūdo. Rytas buvo dar ankstyvas, tad jis ramiai sau miego, kai staiga iš kažkur pradėjo sklisti neaiškūs, nepažįstami garsai, radijos dūzgenimai, pašoko čia užsimiegojęs ir irzlus – pažadinot mane – ir ėmė ginti jis namus, juk kas per įsibrovėliai čia veržias, o jau vėliau turbūt ir atpažino, kaip savus.

Štai kaip gyvena žaliasis gyvas namas ir jo gyventojai, visai šalimais mūsų. Kaip gera jausti juos šalia.

Donata

Regimanto ir Ingridos namas
ruošiama