Statiniai 2014

Tado, Donatos ir Deimilės namas

Darbai prasidėjo dar pavasarį. Jau kovą su pagalbininku statėme pavėsinę – vynuoginę išdėliodami ją atsižvelgiant į aplink mūsų kūdrą suformuotą erdvę. Ją užbaigę, ruošėmės vasaros darbams ir padedami to paties žmogaus surentėme sandėliuką, kad turėtume, kur įrankius laikyti. Taip po truputėlį judėjome į priekį.

Pasiskaičiavę apytikslį kiekį medienos, kiek jos mums gali prireikti, užsakinėjom ją lentpjūvėj, sulaukę užsakymo įvykdymo ieškojome transporto, kuriuo atsivešti ją. Planuodami vežtis įdėmiai stebėjome orus, kad kuo sausiau būtų, kad kelius kuo labiau saugoti.

Atsivežus, įvairių nuotykių patyrėme. Juk tai – pirmoji mūsų patirtis.

Susivežus medieną ir išvydus koooks tai kiekis savomis akimis, apėmė neramumas, nes reikėjo kuo skubiau ją suštabeliuoti, kad nešlaptų po lietumi. Jokių pastatų neturim, o kaip greitai ir efektyviai tai padaryti? Paruošėme vietas, pradėjome krauti medieną, o kiekis didelis, rankų mažai, lietus ėmė lynoti, galiausiai paruoštukai neatlaikę svorio ėmė lūžinėti, apėmė panika, juk jau sekmadienis į pabaigą, ką daryti? Nusprendžiam – į pagalbą reik kviestis Feliksą, kitaip nieko nebus, jis žmogus praktikas, padės mums išspręsti situaciją. Tik, žinoma, paprašyti pagalbos darbas ne kiekvienam toks prastas, bet Feliksas sutinka ir darbai ima klotis, – per tas pora valandų padarėm bene tiek, kiek per visą iki tol trukusią dieną, net mano rankose pjūklas dirbo greitai, pjaustant „makaroniukus“ perklojimams tarp lentų.

Po truputėlį žengėme ir kitus žingsnelius.

Detaliai statybų aprašinėti nesiimsiu, tiek smulkmeniškai aš ir negebėčiau, o ir nuobodoka tai būtų.

Visokių akimirkų patyrėme: pagalbos prašėme, klaidas taisėme, nuostabių patarimų sulaukdavom, – atrodo, Visata pasirūpindavo mumis tose situacijose, kur būdavom suklydę ar tiesiog, dėl patirties neturėjimo ar blaškumo, neapmąstę. Čia vėlgi prisimeni Anastasijos žodžius, kad nereik skubėti, juk dažnai, būtent dėl to skubėjimo, kai spraudiesi į laiką, nelieka jo nei pamąstyti, nekalbant jau apie pasitikrinimą, kelių žmonių nuomonių perklausimą, o ką jau čia kalbėti apie kūrybą… Tame skubėjimo blaškume užsisukdavai, rodos, tiek, jog ne visad pastebėdavai tą pagalbą, nerasdavai laiko tuo pasidžiaugti, nes rūpestis vydavo rūpestį, vis pirmyn, pirmyn, įsitempęs ir sunerimęs, kaip voverė savam rate… O juk kaip smagu ne tik džiaugtis, kaip smagu dėkoti Visatai, dėkoti Dievui už tas dovanas, tuos stebuklėlius mūsų gyvenime!

Papasakosiu tai, kas ryškiausiai dabar iškyla atmintyje.

Šiųmečiuose mūsų planuose buvo stogas (nors pradžioje vasaros dar labai optimistiškai žvelgdami į darbų gausą bei neįvertinę savų jėgų, tikėjomės gal netgi ir su sienomis susitvarkyti).

Namuką statyti pasirinkome karkasinį su šiaudų užpildu, dengtą molio tinku, akmeniniais pamatais bei nendriniu stogu. Toks mūsų pasirinkimas sąmoningas, nes svajojome apie kiek įmanoma švaresnius namus – sau, vaikams ir visai aplinkai, kad būtų kuo mažiau kenksmingų medžiagų, kuo mažiau šiukšlių, o atitarnavęs nameliukas vėl į žemę lengvai grįžtų.

„(…) įpročius priimtiniausia keisti palengva, nes tik vaikų vaikams to namo tavo pastatytojo nebereikės. Jie tai supras paaugę. Va jiems reikės kitokio namo. Užtat neverta dėti pernelyg daug pastangų, nėra prasmės dabar statyti namą didelį ir ypač tvirtą.“

„- Tai tau iš karto ir derėtų išsakyt plačiau tą savo nuomonę. Tikriausiai niekas nesupras, kodėl vaikaičiams mano pastatyto namo gali ir nebereikėti.

– Jų pastatytą namą naują sergės meilė tau ir niekad neišblės ji atminty. Vaikaičiai tavo, kai užaugs, be abejo, supras, kokia gi medžiaga iš esančiųjų statyti namui maloniausia ir netgi naudingiausia. O tu tokios dar neturi. Medinį pastatys vaikaičiai namą, iš medžių tų, kuriuos senelis pasodino, kuriuos mylėjo motina ir tėvas. Toks namas gydys juos, nuo nelabųjų saugos ir skatins dvasios polėkius šviesius. O meilės įstabi energija pripildys tokį namą visą, visus jo kampelius.“ V.Megre Pasaulio sukūrimas

Taigi planui įgyvendinti buvo reikalinga karkasas, stogo konstrukcija ir stogdengiai. Bent paskutiniuoju klausimu nesiblaškėme, nutarėme pasinaudoti Ingridos patirtimi ir su visišku pasitikėjimu priėmėme „Damavos“ paslaugas.

Ir dabar galiu drąsiai sakyti – pasielgėme teisingai.

Dar pirmąjį kartą, atvažiavęs susipažinti su laukiančiu darbu, žmogus, atsakingas už stogų konstrukcijas, su nuoširdžiu rūpesčiu išžiūrinėjo mūsų planelius, kuo atviriausiai išsakė savas mintis mūsų stogo konstrukcijos atžvilgiu bei davė pasiūlymą, kaip stogą padaryti vientisesnį, o tuo pačiu ir gražesnį, kad nebūtų paskirų stogų stogelių. Tad braižė jis mums, aiškino, kartu mąstėm kaip stogą šiltint, kaip stoglangius įmontuoti.

Antrasis jo apsilankymas įnešė sumaištį tiek sielos, tiek proto lygmeny. Stresą patyrėme net tik mes, bet ir Vaidas (auksčiau minėtasis žmogus). Tiek stogo klausimu, tiek …

Laikas spaudžia, rudenėlis jau įpusėjęs, tik ant berželių viršūnių vis dar besilaikantys lapai pranašauja dar kiek šiltėlesnius orus, darbo dar daug, juk visą stogo konstrukciją nusprendėme apkalti lentomis (kaip šiltinimo formą), o visa tai gula praktiškai tik ant mano tėvelio pečių, Tadas pagelbėti gali tik savaitgaliais. Matau, kaip vyrų jėgos senka, nuovargis daro savo. Ir štai, sulaukiame Vaido, atvykusio sužiūrėti mūsų konstrukcijų įgyvendinimo, neilgai trukus juk ir stogo dengimas laukia. Gautas „klaidų sąrašas“ išmuša iš vėžių… Šiaurinę ir pietinę konstrukcijas teks ardyti ir daryti iš naujo, kitaip stogas bus į nežinia ką panašus. Stebiu – vyrai nuleidžia rankas, pervargimas jų lūpomis kalba: „O gal paliekam kaip yra, svarbu stogas bus uždengtas?..“. Aiškinuosi su Vaidu, kokie įmanomi veikimo būdai šiuo atveju – pirmas, antras, trečias; pasakoju jam, jog išties bus be galo sunku savom jėgom atitaisyti klaidas, kai dar ir be to prieš akis toks kiekis darbo laukiantis, jis pasiūlantis perklausti savo pažįstamo, dirbančio su stogais, gal kartais galės pagelbėti mums. Tuomet ir gimsta ta mintis – žūtbūt susirasti pagalbininkus. Permąstydinėjom visus įmanomus variantus, tokiose situacijose dar ir dar kartą pasitvirtini sau, kaip svarbu yra bendruomenė, kai žmonės joje vieni kitais rūpinasi tarsi šeimos nariais, kai dalinasi sukaupta sava patirtimi, juk kartais išties būna taip nelengva, kad būdamas vienas pats tiesiog gali palūžti, ir padėkoji Dievui už tokią nuostabią bendruomenę, tokius nuostabius žmones. Tad su Ingridos pagalba pasipildžius galimybių bagažui ėmiau skambintis ieškodama pagalbininkų. Patirtis buvo maloni, jutau žmonių šilumą, geranoriškumą, netgi mąstymą kartu, kaip išsispręsti šioje situacijoje. Kalbėjausi ir su Jonu Kačerausku ir su Andžėjumi, kuris ir rekomendavo žmogų, ties kuriuo mūsų paieškos užsibaigė, ir prasidėjo klaidų taisymas.

Kai konstrukcijos buvo atitaisytos, paprašiau darbininkų pasilikti dar kuriam laikui, norėjosi nuimti krūvį nuo tėvelio, kiek tai buvo įmanoma, juk mačiau jo išvargusias akis, mačiau jog jį vargino sąnarių skausmai, kurie net naktimis ramiai miegot neleisdavo, jau ir toli gražu ne šiltomis naktimis.. Šiuo klausimu jau ėmiau nerimauti rugsėjį, kai naktys darėsi vis šaltesnės, juk namelio ant ratų sienos beveik popierinės ir kaip nudžiugau beskaitydama Anastasiją aptikus pasakojimą apie kareivį, turėjusį palapinės šildytuvą, vadinasi, tokie egzistuoja, o, ėmę ieškoti, gan greit suradome dujomis šildantį prietaisą, kuris išties pravertė šaltomis rudeniškomis naktimis, juk tėvelis į namus išvyko, tik storai sniego paklotei uždengus žemę, kad net išvažiuoti buvo sudėtinga, teko kaimynų ūkininkų prašyti pagalbos ištempiant jo mašinytę.

O mes darbavomės toliau. Darbininkai, baigę stogą kalti lentomis, apdengė jį plėvele, kad kiek įmanoma labiau medieną apsaugoti nuo įmirkimo ir atvažiavus stogininkams, kurie, beje, užtruko kitame objekte ilgiau nei tikėjomės, kas mums išėjo į naudą, nes turėjome pakankamai laiko, kad užbaigti darbus, jau būtų galima kloti nendres. Dar mąstėme ir dėliojomės tokias svarbias mūsų užmirštas detales, kaip vėjalentės bei lėkiai. Nendrinis stogas storas, tad vėjalentes teks dėti dvigubas. Ieškausi, žiūrinėjuosi internete mūsų protėvių senosios puošybos išlikusių pavyzdžių, vartinėju J. Gimbuto knygą „Lietuvos kaimo trobesių puošmenys“. Nusprendžiam daryti dviejų raštų bei dviejų spalvų vėjalentes, iš įvairių pavyzdžių atsirinkę patikusias detales išsipaišom arkliukus, gyvybės medį. Piešinius perkelti ant lentų mums gelbsti Radislavas (vienas iš anksčiau minėtų darbininkų), jo kruopštumas žavi. Jiems su Tadu baigus pjaustyti vėjalentes pradedame dar vieną, bene paskutinį užsiėmimą – vėjalenčių, lėkių bei gyvybės medžių impregnavimą. Ir sekasi mums, tuo metu vis laikosi, kad ir nedidelė, bet pliusinė temperatūra (esant minusinei tai daryti būtų buvę tiesiog neįmanoma). O jau ir kalėdos ant nosies baltomis snaigėmis leidžiasi.

Tik pradėję galvoti apie stogo puošmenas, nesusimąstėme apie gilesnę jų prasmę – tiesiog buvo gražu, o ir vidinis noras išsaugoti protėvių paveldą vedė, vėliau, jų ieškodama, varčiau ne vieną knygą ir ėmiau skaitinėti:

„Pažįstamas ir įprastas simbolis yra senovinių stogų „žirgeliai“, pačia savo patalpinimo vieta rodąs, kad yra vyriškas viršaus, dangaus stogo, aukštybių apsaugos (trobai, sodybai, jos gyventojams) simbolis. Be to, jie dar ir „lėkiai“, t.y. lekiantys, rišantys žemę (trobą) su dangumi. Čia ryškus ryšys ir su jau aprašytu stulpu, kurio viršuje įvairiose tautose atsiranda stogelis, ragai, žirgai, sparnai ar panašūs jungties, skrydžio, apsaugos, stiprybės įvaizdiniai. Apskritai, „žmogaus pasaulyje, jo mikrokosmose, ta vieta, kuri „lietėsi“ su Dangumi, buvo jo namo bei šventyklos stogas. Taigi stogas saugojo ne tik nuo gamtos negandų, bet ir teikė dievišką globą. Ko gero, visame pasaulyje tam tikslui stogų kraigus puošdavo magiškais atributais – Gyvybės medžio, aukos, kosmogoniniais simboliais. /…/ Iš latvių/…/ Jumio kilo ne tik pastogės pavadinimas pajumte, bet ir veiksmažodis ‚dengti‘ (stogą) – jumt. O lietuvių kalboje danga, dengti ir dangus – tos pačios šaknies.“ Dvigubinimo, dvynių svarbą rodo ir tai išreiškiantys žodžiai su dvasiniu dv-.“

„Paukštis simbolizuoja žmogaus sielą ir šventąją Dvasią (balandis), tobulumo troškimą, skrydį Aukštyn; meilę, ištikimybę, skaistą (gulbė), o kartu ir tiesos aiškintoją, nelaimės pranašą, kelio rodytoją, visažinystę (pelėda, varnas), likimo seikėtoją (varnas, gegutė). Paukštis tupi baltiškojo Medžio viršūnėje. Jis – tarsi siekiamybė, kelrodė žvaigždė, bet kartu ir akivaizdi galimybė – juk sparnuota dvasia, siela yra kiekvieno žmogaus dalis. Netgi ne aukštyn reikia žiūrėti, o išvysti savo vidų. Tada jau skrisim.“ R.Ambraziejienė Rasties versmė

Kai papuošimai buvo užbaigti ėmėme laukti atvykstant stogdengių. Nerimavimo taipogi neišvengėme, žemė dar buvo neįšalusi, kaip žiemai, tęsėsi dar gan šilti orai, mintys sukosi apie nendrių atvežimą – ar pavyks? Juk stogdengių transportas asfaltinis, tad pažliugę kalvoti keliukai, jiems būtų buvus bene neįveikiama užduotis, tad būtų tekę staigiai organizuotis papildomą transportą, o ir nesinorėjo, kad būtų „malama“ žemelė. Bet ir čia Visata pasistengė – susiklostė kuo palankiausios sąlygos, tiek atvežimo, tiek dengimo darbams (čia buvo svarbus sausas oras). Tik, jau darbininkams išvykus, stebėjomės, kokiu keliuku jie važinėjo – jis visas buvo padengtas spindinčiu ledu.

Koks neapsakomas jausmas apėmė, kai stogdengiam baigus darbus, atvykęs darbus apžiūrėti Vaidas, skambino Tadui ir su dideliausiu susižavėjimu išsakė : „-Pasakų namelį statai!“. O kai patys išvydome… pagaliau įsikūnijusį savo triūso rezultatą!

Kaip visad statybų darbuose, teko ir likusį kalną atliekų susitvarkyti. Perspėti Ingridos, kad stogdengiai nendrių likučius sudegina, iškart jų paprašėme to nedaryti ir nurodėme vietą, kur juos sukrauti. Aišku – užsiėmimo buvo – teko iš nendrių ir keletą maišų šiukšlių (raištelių ir pan.) išrinkt, bet užtat gavome kalnelį mulčio.

Šiaudų vežimo istorija

Patirtis buvo tikrai įdomi.

Pradėsiu nuo to, su kuo ir susidūrėme pirmiausia – pasirodo rasti kokybiškų, ekologiškų ruginių šiaudų užduotis ne iš prastųjų.

Dar iš rudens klausinėjomės kaimynų ūkininkų, gal jie žinantys, ar apylinkėse kas rugių neaugina, bet susidūrėme su tikrove – Lietuvoje ši kultūra nykstanti, galbūt netgi sąmoningai tai skatinant. Rugiai nebesuperkami, kaip kad būdavo anksčiau, tad ūkininkai tik skėsčioja rankomis, sakydami: „ – O kas iš jų? Gyvuliam šerti netinka, tad tik duoną gali kepti arba naminukę varyti…“

Pradėjome dairytis plačiau, žiūrinėtis internete, kur Tadas ir atrado kontaktą žmogaus, kuris sakėsi žinąs, kur rasti tokių šiaudų. Tarėmės kartu važiuoti pas ūkininką apžiūrėti laukų ir sutarti norimą kiekį. Žinoma, atstumas nuo mūsų iki kaimelio, kuriame gyveno ūkininkas, nemažas susidarė, bet kur dėsies, šiaudų juk reik. Tad sutarę, laukėme rugių kūlimo meto. Per tą laiką dar teko transportą organizuotis, tiko ne bet koks, reikėjo sunkvežimio su tentu dengiama priekaba, pvz. tokiomis mašinomis vežamas biokuras į katilines, tad tokią firmą atradę sutarėme dėl dviejų mašinų.

Ir išmušė lemtingoji diena.

Visų pirma laukė kitkavimo ir kitkų išvežimo iš lauko procesas. Traktorių su kitkavimo aparatu mums parūpino ūkininkas, dar ir du darbininkus suorganizavo, mes atsivežėm siūlų kitkom rišti. Buvom keturiese suaugę, Deimilė bei du paaugliai – pasisiūlę patalkinti.

Darbas vyko taip – Regimantas traktoriaus priekaboje priiminėjo kaimo vyrų jam paduodamas kitkas ir gražiai sukraudavo, tuomet traktoristas veždavo iš lauko, o išverstą krūvą Feliksas su vaikinukais dėliojo eilėmis, kad tvarkingai gulėtų, būtų patogu kitą dieną sukraudinėjant į sunkvežimius bei kuo mažiau užlytų, grūmojantys debesys suko ratus. Taip truko valandą dvi tris, kai jėgos ėmė sekti. Mūsų jaunieji pagalbininkai patyliukais atsitraukė į mašiną, o Feliksas nespėdavo krauti atvežamų kitkų – karštis irgi prisidėjo. Tad iki tol su Ingrida tik stebėjusios situaciją nutarėme įsijungti į procesą, kad šiandieną bent šią darbo dalį spėti. Kiek vėlėliau, atvažiavęs pasižiūrėti kaip sekasi, ūkininkas išpūtęs akis į mus žiūrėjo ir rėkavo: „– Vyrai, kam savo moteris taip kankinat!“. O mes su Ingrida patyliukais kikenom. Tačiau gavę pasiūlymą surasti mums bent dar vieną pagalbininką su džiugesiu sutikom.

Grįžinėjant namo stebėjom vairuojantį Regimantą, jis buvo toks išvargęs (juk tik naktį grįžęs iš kelionės ir beveik nemigęs), kad nerimavom, jog neužmigtų.

Išmokom vieną pamoką – dirbant su šiaudais svarbu apsirengti rūbus dengiančius odą. Regimantas, dirbęs su marškinėliais trumpomis rankovėmis bei šortais, buvo taip subraižytas, jog oda tiesiog ištino.

Priešakyje laukė antra diena.

Šią dieną į Pilvingius (kaimelis, kuriame gyvena ūkininkas) važiavome su Ingrida ir Deimile, ten mūsų jau laukė trys pagalbininkai pasiruošę sukraudinėti kitkas į sunkvežimius, ir transportas (dvi mašinos). Pačiame Šventasodyje į talką susirinko šeši vyrai.

Sukrovus abi mašinas sprendėme, kad kažkuriai iš mūsų reik važiuoti su vairuotoju, kad parodyti kelią, juk pirmą kart važiuojant vingiuotais keliukais gali pasirodyti gan painu. Į sunkvežimį sėdau aš. Na ir nuotykį patyriau. Vėliau Ingridai pasakojau, kad prieš metus dvejus nieks manęs ir su šautuvu į tą mašiną nebūtų įsodinęs. Juk bijodavau ir paprasta mašinyte palengva riedėti, o čia sunkvežimiu per žvyrkelius, vingiuotus, siaurus, o kartais ir duobėtus keliukus, ir dar nemenku greičiu, kai mašiną į šonus mėto.

Važiavome gan smagiai plepėdami. Vairuotojui vis kildavo tai vienas, tai kitas klausimas – ką jūs čia darot, kodėl? Visų pirma jis niekaip nesuprato – na kam jums tos kitkos reikalingos, juk su visais vežiojimais auksinės jos jums gaunasi, bet išsiaiškinęs, kad mes jas ruošiamės naudoti statyboms, nurimo.

Pirmu reisu krovinį atvežėme į Ingridos sodybą, kol buvo iškraudinėjama, vairuotojas vaikštinėjo aplink Ingridos statomą namuką, žiūrinėjo. Būdama netoliese užklausiau: -Gražus Ingridos namukas? Žvilgterėjo jis į mane keistai, vėliau supratau kodėl. Jau važiuojant atgal sulaukiau grįžtamojo klausimo: – O tai kas jums ta Ingrida? Giminė? Keistas suvokimas apėmė – kokie žmonės susvetimėję šiais laikais… Kiek galiu spręsti, žmogui buvo sunkiai suvokiamas tas faktas, jog važiuodama kartu ir rodydama kelią visų pirma aš nurodžiau ne savo, o Ingridos sodybą… Bet dėka jo klausimo susidėliojau sau – taip, Ingrida ir jos šeima man lyg giminė, netgi pasakyčiau – šeima.

Antru reisu vairuotojai, jau savarankiškai, kitkas nuvežė į mūsų sodybą. Tačiau tuo darbai dar nesibaigė, kitkos visos netilpo, tad sutarėm dar ir dėl kitos dienos. Ir jau baigiantis trečiajai mūsų šiaudų vežimo dienai, atsiskaitę su vairuotoju, dideliausiam atsipalaidavime vykome namo, Deimilė snaudė.

Prisiminus tas dienas dabar iš tiesų taip smagu tampa, juk patirta įvairių nuotykių. Gailėjomės tuomet su Ingrida, kad nenupaveikslavom tokių vaizdelių, kaip kad – važiuoja per kaimą bene naujas baltas džipukas, pilnas darbininkų, o per atidarytą langą „šypso“ šakės.

Šių metų patirtis išties buvusi labai svarbi. Nelengva buvo atrasti, suvokti, priimti patirtas klaidas, bet juk aiškiai įsivardijęs pagaliau gali nebekartoti jų, svarbu išlaikyti budrumą.

Pradėdami statybas išties buvome visai „žali“, dėl šios priežasties mažai tepasitikėjome savomis jėgomis, vis norėjosi patarimo ar patvirtinimo išmanančio žmogaus. Visad netoliese būdavo Feliksas, į jį ir kreipdavomės iškilus klausimams ar abejonėms, juk vis dėlto žmogus su ilgamete praktika. Nė nepajutome kaip slystelėjome ir visą atsakomybę kaip ir perleidome jam – kalbu tik apie pasąmoninį lygmenį, tuo metu patys net nesuvokėme tokio savo poelgio, tiesiog lydėdavo toks jausmas – kaip Feliksas pasakys. Tikrovė buvo ta, jog net ir norint, Feliksas nebūtų gebėjęs dirbti per dvi vietas, nors prašydavom, kad karts nuo karto užsuktų, pažiūrėtų kaip mums einasi, kas, kaip vėliau pastebėjome, įjungė rungtynių, netgi konkurencijos mygtuką. Prasidėjo lyginimasis – pas juos daugiau padaryta, pas juos mažiau…

Taip, viską „perleidus“ į kitas rankas, per daug ir dėmesio neatkreipdavom į sukylančius savus vidinius kirbuliukus. Taip nutiko ir tąkart – su stogo konstrukcija. Vaidui atvykus pirmąkart, kai buvo aptarinėjama visa stogo konstrukcija, kartu dalyvavo ir Feliksas, pirminė mintis buvo – na jei mes kažko nesuprastumėm statybų detalėse, bet tuo momentu, matyt, įsijungė vidinis – tai juk Feliksas čia, todėl per daug nedetalizavom – iki tokių smulkmenų, kad jau patiems būtų aiškus kiekvienas darbo mažmožis, jei ką, bus ko paklaust (tik ir čia – užmiršom, jog yra ir daugiau žmonių, kurių galima paklausti), – atsipalaidavom. Jau renčiant pietinės bei šiaurinės stogo dalies konstrukcijas Tadui viduje kirbuliavo – kažkas čia ne taip – bet tuomet nesusivokėme pasitikrinimui Vaido perklausti, protas kalbėjo – Feliksas sako, Feliksas žino. Pamoką išmokom, tik truputuką vėliau ir kiek sudėtingesniu keliu.

Dabar galiu aiškiai įsivardinti – visų pirma ir svarbiausia – prisiimu visą atsakomybę į savas rankas kurdama savo giminės sodybą: vadovaujuosi savo galva, kur nežinau – klausiu patarimų, tikrinuosi informaciją keliuose šaltiniuose ir išsirenku, nusprendžiu, kas man tinkamiausia, visad apgalvoju bent kelis žingsnelius į priekį, kad vėliau per daug nesiblaškyt, taip nešvaistyt energijos ir laiko.

Esu dėkinga Feliksui, dėkinga už jo pagalbą, dėkinga už pamokas. Atsitiktinumų nebūna, neatsitiktinai ir jis žengia kartu su mumis šiuo keliu. Be jo padrąsinimų, patarimų, geranoriškumo, šilto santykio, matyt, sunkiai ir ryžęsi būtumėm pradėti, rodos, vedė jis mus pirmais metais, kaip mažučius už rankučių, antrais metais jau ūgtelėjom, į mokyklą žengėm – pamokas mokė. Ačiū.

Donata

Regimanto ir Ingridos namas

Sugrįžo gervės – pavasario šaukliai, o mums gi ženklas, kad vėl prasideda didieji darbai.

Dar ir dar kartą apeiname numatytą namo vietą, bandome sužadinti vaizduotę, tikrinamės, ar įsipaišys jis ypatingo kraštovaizdžio erdvėje. Kartais pastatai tampa sklypo puošmena, pagražindami neišvaizdžią vietovę, bet mūsų atvejis sudėtingesnis, kai tenka nuosekliai apgalvoti kiekvieną žingsnį, kad ir medžio sodinimą, o ką jau kalbėti apie statinius. Čia svarbi ne tik vieta, bet ir namo forma, statybinių medžiagų parinkimas. Geriausiai suderėti turėtų apvalus, taip nusprendžiame, o dėl statybinių medžiagų klausimų nekyla: žinoma šiaudinis su nendriniu stogu.

Pamatą Feliksas sulipdo iš akmenų, kurių apstu mūsų apylinkėse, – randame juos įvairiose vietose, dažnai net tvarkingai sukrautus į krūveles. Kyla įvairių klaustukų dėl užpildo tarp akmenų. Tado namo pamatas, kai pagrindine rišančia medžiaga naudotas molis, pasirodė nelabai atsparus vandens poveikiui – po žiemos atsirado įtrūkimai, kai kur pabyrėjusios vietos, todėl vietoje molio naudojame kalkes ir kiaušinius, dėl drąsos įmaišome šiek tiek cemento.

Atrodytų puiku, visos statybinės medžiagos vietoje, ir mediena čia pat kluone, ir akmenų krūvos pamiškėse bei giliai po žemių sluoksniu paslėpti, bet juos reik ir išsikasti ir atsigabenti, kartais net kokį 100 metrų atstumu. Visą mėnesį kiekvieną savaitgalį Regimantas su karučiu akmenis vežioja, o Feliksui vis negana, toooks kiekis į pamatą sueina. Visas krūveles jau suvežė, o dar neužtenka, – tektų vežti iš dar toliau. Čia jau mano gailestis įsijungia, nebegaliu žiūrėti, kaip sunkiai vyras plūkiasi, ir pasiūlau įsigyti traktoriuką. Sulaukiu džiaugsmingo palaikymo. Pirkinys pasiteisina visu 100 procentų ir tampa mūsų sodžiaus nepamainomu pagalbininku. O Linui, kaip kokiam ralistui, smagumėlis po darbų su traktoriuku kaimo keliais palakstyti.

Statybos kaip statybos, bet kokios šiais metais pievos! Tokios laukinių gėlių gausos dar neteko matyti. Vaikštinėju ratais po sklypą ir negaliu atsidžiaugti, atsižiūrėti, atsiuostyti. Štai įvairiausios ramunės: baltos, geltonos, didelės ir mažos. O dobilų įvairovė! Tamsiai raudoni, rožiniai, geltoni ir balti, išsidėstę kilimais, išsikeroję ar šliaužiantys pažeme. Mano mėgstami katilėliai! O štai pražįsta putokšliai ir ištisas šlaitas pasidengia rožiniais žiedais. Visų neišvardinsi ir, ech, neaprašysi. Net nenupieši, o nuotraukoje gali pagauti tik mažulytę šio nuolat besikeičiančio dieviško paveikslo akimirką.

Karkasas pastatomas be nuotykių, o apie stogą, deja, atskira istorija. Užgaištam, kol užbaigiame konstrukcijas, kol visą stogą apkalame lentomis, – žiema jau ant nosies. Vis kirba mintis, kad kažkas ne taip. Dar ir dar kartą perklausiu Felikso, ar atitinka nuolydžiai (turi būti ne mažiau 35-40 laipsnių), jis numoja ranka, suprassk – bus gerai. Atvažiuoja Vaidas ir nustėra – žinoma, nuolydžiai blogi ir vienintelė išeitis perdaryti visą stogą arba išvis atsisakyti nendrių dangos. Sužiūram į Feliksą, bet jis atrodo kaip prisidirbęs katinas ir visą bėdą bando suversti Vaidui, girdi, ko čia kabinėjasi. Tampa aišku, kad iš Felikso jokios konstruktyvios pagalbos tikėtis neverta, o man nusvyra rankos. Dažniausiai pirmas supanikuoja Regimantas, bet šįkart stebina jo ramybė ir susitelkimas. „Viskas bus gerai“ – išskaitau jo akyse, o man atrodo, kad nebent stebuklas begali padėti. Po kelių neramių naktų, pakirdęs iš miego, Regimantas linksmai praneša: „Susapnavau, kaip atitaisyti stogą!“ Na, štai ir stebuklas. Metaliniais ramsčiais, kuriuos išsinuomojame Gote, paremiame kiekvieną gegnę ir tolygiai sukant ramsčių sriegius žemyn, nuleidžiam stogo kraštus net visu metru. Lentos traška braška, bet pavyksta sklandžiau, negu galėjom įsivaizduoti ir po poros dienų jau turime pakitusį namo vaizdą, ypač šiaurinėje pusėje, kur stogas leidžiasi vos ne iki žemės ir tampa namo siena.

Stogdengiai atvyksta žiemą: įpusėjus dengimą stipriai pasninga ir, norint pratęsti nendrių klojimą, tenka šluotomis nuo stogo valyti sniegą. Taip nebūna, kad nebūtų, – tapo mano mėgstamu posakiu, taip ir čia, darbai kažkada baigiasi ir prasideda malonus poilsio metas.
Ingrida

Ginto ir Astos namukas