Statiniai 2013

Regimanto ir Ingridos kluonas

Šaltaisiais žiemos mėnesiais susitikimuose ir pavieniui kruopščiai ruošėmės pavasariui. Išstudijavome įvairią literatūrą apie gamtą tausojančias statybas, vandens telkinius, augmeniją. Sukūrėme planus A ir B, t.y. ką galėtume mažiausiai ir daugiausiai padaryti. Bet visi mūsų su Regimantu planai apvirto aukštyn kojom. Visata turi savą tvarką. Dar kartą patyrėme, kad vaizdinių įgyvendinimas kartais vyksta nenumatyta eiga. Svarbu išsaugoti ketinimų tyrumą, tuomet viskas susiklosto kuo palankiausiai.

Mes planavome statyti tvartuką ir rūsį iš rąstų pagal Z.Holcerio brėžinius. Bėda tik, kad Holceris naudojo išvartas – egles, kurios susodintos kaip „monokultūra“ neatlaikydavo vėtrų, o mums tektų pirkti kertamus gyvus medžius. Jaučiau didelį vidinį pasipriešinimą. Kiek beskambinau į girininkiją ir tariausi dėl medienos, taip ir nesugebėjau duoti aiškaus užsakymo. Nusprendžiau, kad dėl mano užgaidų miškai neturi kentėti, taigi jokių statybų.

Padėtis atrodė be išeities. Ir čia į pagalbą atėjo „atsitiktinumas“. Uošvis lyg tarp kitko pasiskundė, kad jo miške apsirgo eglės: įsimetė kažkokie vabalai, kurie nugriaužė požievį ir eglės nudžiūvo. Dabar jis turintis daug rūpesčių, nes nudžiūvusius medžius būtina išpjauti, kad neužkrėstų viso miško… Nesuprato uošvis, ko aš taip džiūgauju. Teko jį įtikinti, kad tokia „prasta“ mediena mums tinka ir jis sutiko dovanoti dalį medžių, tiksliau – 150 kubų. Suprantu, kad tai „nerūšinė“ mediena, bet man ji tikras stebuklas!

Gamtoje taip viskas teisinga ir suderinta. Pasirodo, nereiktų žmonėms rūpintis dėl statybinių medžiagų – kiek daug galima būtų panaudoti, kas gamtos pateikiama. Įsivaizduoju ateityje skelbimus: „ Mano miške susirgo ir nudžiūvo medžiai. Kas norite sutvarkyti mišką, už darbą pasiimdami rąstus?“

Kai pradėjo vežti rąstus, suvokėme, kokia jų daugybė. Mūsų sklypo dalis tapo lentpjūve. Dėl įvairaus gedimo gateris dirbo ištisus du mėnesius. Padėjo, kas galėjo: sūnūs, draugai, giminaičiai. Teko skubiai statyti kokį nors pastatą, – pavadinome jį kluonu, – kad bent dalį supjautos medienos sukrautume po stogu. Ateityje jame laikysime vežimą, roges, šiaudus.

Kluoną statėme be išankstinių brėžinių. Pamatais tapo į molį įsodinti akmenys. Nukasėme velėną, duobes užpildėme vietoje iškastu moliu, į kurį įmaišėme šiek tiek cemento, uždėjome nedidelius akmenis. Pagal dabartinį supratimą pastatas yra be pamato, panašus į didelę pavėsinę.

Karkasą pastatėme iš vietoje pjaunamos medienos: labai patogu, nes eigoje užsakai reikiamų išmatavimų. Sienas apkalėme viengubo pjovimo lentomis. Kadangi vyrai buvo užsiėmę prie gaterio, statėme dviese su Feliksu – jau penktus metus mano pagrindiniu pagalbininku. Juokavome, kad namą pastatė pusantro žmogaus. Nepatinka man statybos, tuo labiau kai pačiai tenka sunkiai tampyti Man jos nuobodžios ir stipriai įkyrėjusios, bet šiuo atveju, kai kūryba vyko eigos metu, visai patiko. Įdomu stebėti rąsto virtimą statybine medžiaga, o jos virtimą namo detale. Kiekvieną lentą lietė man brangių žmonių rankos, tad pats pastatas man mielas ir keistai gyvas.

Stogą planavome dengti lentomis, bet lentos pasirodė per trumpos ir netinkamos dėl skilinėjimo. Liko trys pasirinkimo galimybės: skiedros, gontai, nendrės. Nendrinis stogas, žinoma, gamtą tausojantis, nes nendrės kasmet naujai atauga. Deja, jis brangus, o kluonui toks stogas mums per didelė prabanga. Šį kartą neradau geresnio sprendimo – teko rinktis skiedras. Pavyko rasti skiedrininkus, turinčius „paveldo“ pažymėjimą, kurie, kiek įmanoma, laikosi senųjų papročių. Šitaip bent prisidėjome prie senųjų papročių puoselėjimo.

Namas be pagražinimų tarsi nuogas. Norisi kiekvieną pastatą išpuošti senaisiais mūsų tautos raštais, lyg atstatyti atmintį kažko labai artimo ir brangaus. Malonu įsivaizduoti namo rūbą, įvairias puošybos detales ir kaip būna apmaudu, kai tikrovėje nepavyksta taip, kaip tikėjausi: tai spalva ne ta, tai vaizdas. Trūksta patirties (ypač su medžiagomis) ir kažkokio pramatymo. Kai ką pavyksta perdaryti, o kai kas lieka „kaip išėjo“. Kluono įėjimas, pavyzdžiui, tapo keistu rytietiško ir baltiško stilių deriniu. Nors, kai pripratau, tai suteikia pastatui kažkokio žavesio, tapusiu išskirtiniu kluono bruožu.

Iš atraižų sukrovėme didelę malkų stirtą. Kuru apsirūpinome keleriems metams.

Kai užgriūna statybų bei buities rūpesčiai, atsiranda pavojus primiršti tai, kas svarbiausia, dėl ko visa tai. Nuovargis, kartais net išsekimas, gesina džiaugsmą. Todėl, pajutusi vidinį nuovargį, stengiuosi atsitraukti, mintis „perjungti“ į kitus, tuo metu malonesnius, dalykus. Visokius nesklandumus mokausi priimti lengvai ir žaismingai. Na ir kas, kad ne taip? Iš esmės viskas taip – Ei, žmogau, mes kuriame savo Giminės sodybą! Iš lėto grįžta džiaugsmas. Mintys vėl lengvos ir greitos. Gyvenimas nuostabus!

Ingrida

Tado, Donatos ir Deimilės namo pamatas

Namo statybos mums prasidėjo gan netikėtai, nors visa apmąstydinėjom ir gan intensyviai tam ruošėmės žiemą, bet nelaukėme tokių įvykių posūkių. Stebėjomės, kaip nuostabiai visata surikiuoja įvykių eigą.

Pirmiausia planuose buvo pamato statybos, planavome, nematydami kitos išeities, daryti betoninius polius, ant kurių ir stovės mūsų nameliukas. Nepaisydami aplinkinių nuogastavimų, kad namo grindys bus šaltos, pasirinkome polinius pamatus, juk taip būtų naudojama mažiau cemento, o tai yra ekologiškiau, paprasčiau bei pigiau. Netgi polių gręžimo įrankį nusipirkome. O čia še tau! Viskas pasisuko kita linkme. Mūsų džiaugsmui į ekologiškumo pusę.

Pas Ingridą dirbantis žmogus pabandė įsodinti pamatinį akmenį tiesiai į žemę (nukasęs viršutinį dirvos sluoksnį) naudodamas molio skiedinį su nežymia cemento priemaiša. Pavyko, akmuo tvirtai „sėdėjo“. Kadangi kalvelė, ant kurios planavome statyti namą, yra iš tvirto priemolio ir žvyro grunto (tą sužinojome kasdami pirmąjį šulinį) išvada sekė tokia, jog galima drąsiai daryti akmeninį pamatą, akmenis tiesiog įsodinant į žemę ir jungiant juos šiuo skiediniu.

Pirmomis dienomis sulaukėme jau minėtojo žmogaus – Felikso pagalbos, kaip tik išpuolė pora dienų, kai pas Ingridą jam tiesiog nebuvo darbo ir jis su malonumu sutiko padirbėti pas mus. Neatsitiktinai, vos spėjus atsimatuoti pamato vietą, pas mus atklibinkščiavo ekskavatorius, mūsų didysis pagalbininkas statant pamatinius akmenis į vietas. Dėliojo, stumdė, sukiojo akmenis, kol pagrindas buvo baigtas. Feliksas ypač gyrė ekskavatoristo kantrybę: „Juk ne kiekvienas tokius nervus turi.“ O tuomet prasidėjo pamato lipdymas. To paties ekskavatoriaus pagalba ant savo kalnelio susivežėm krūvą akmenų, atrastų šalia kasamos kūdros. Rodės, toks kalnas niekad nesibaigs, bet čia mes klydom. Akmenys greit tirpo, tad teko jų ieškoti ir tempi karučiu iš visų pakampių. Kaip šaunu, jog mūsų kraštas turtingas akmenimis ir nors, kaip pasakojo mūsų sodžiaus kaimynai, buvo metas, kai iš mūsų sklypų juos sunkvežimiais gabeno, dar pakankamai jų liko ir mums.

Kadangi Feliksas jau po kelių dienų grįžo dirbti pas Ingridą į pagalbą mums atėjo mano tėvelis. Ne vieną dieną ir ne vieną savaitę jis kantriai darbavosi akmuo po akmens keldamas pamatą aukštyn, vietomis jis siekia beveik metrą. Mes jam talkindavom savaitgaliais bei laisvadieniais. O dar reikėjo ir mūsų krosniai „lovytę“ pastatyt. Čia jau prireikė įprasto cemento skiedinio, juk vis dėlto su ugnimi žaisti nevalia, bet ir akmenų negailėjome, kad tik būtų kuo švariau ir mažiau kenksminga. Galiausiai, į rugsėjo pabaigą, pamatas jau buvo baigtas, beliko apdailinti jo išorinę pusę, uždengėme jį žiemojimui. Rudeniui džiuginant palankiais orais dar spalį bei lapkritį spėjome surikiuoti pamatinius akmenis ir mūsų priestatėliui. Čia sunaudojome ir likusias medžiagas, kurios per žiemą būtų sugedusios.

O štai Deimilė iš Felikso gavo dovanų sūpynes, kuriomis labai džiaugiasi.

Viena mintis mums vis nedavė ramybės dar tik mąstant apie statybas, juk reikės kažkokio, kad ir laikino, būsto gyventi dirbančiam žmogui. Išeitis pasisiūlė pati savaime, o tiksliau, pamačius Ingridos sprendimo būdą. Ji nusipirko nediduką, jau naudotą, namelį ant ratų, pritaikytą keliauninkams. Kokia paprasta išeitis – pagalvojome, ir patogu, o panaudojus gali ir vėl parduoti ar skolinti, perleisti naujakuriams. Tad pirmasis mūsų namas jau stovėjo mūsų sklype vasaros pradžioje.

Keli pastebėjimai trumpai:

Pamatas mums kainavo išties nedaug. Tiek, kiek sumokėjome samdydami ekskavatorių ties pamatu dirbusiu visą dieną. Tačiau be technikos pagalbos būtume trukę žymiai ilgiau, o ir išlaidų turėję daugiau (vien atraminius akmenis sustatyti į vietas turbūt prireiktų gero mėnesio, o ir be papildomų darbininkų čia neišsiverstum).

Ar būtumėm samdę ekskavatorių vien tik dėl pamato statybos? Turbūt, kad ne, bet juk atsitiktinumų nebūna ir ne šiaip sau visi darbai sugriuvo į krūvą…

Detalė, kuri man buvo netikėta – ekskavatorius gali stumdyti akmenis kelių centimetrų paklaida. Žinoma, tokiam darbui reikia patyrusio bei kantraus žmogaus.

Skiedinį naudojome tokios sudėties: 5 kastuvai molio, 5 kastuvai žvyro, 2-3 kelnelės cemento. Proporcijos svyravo priklausomai nuo molio riebumo, žvyro tankumo, todėl aklai formule nesivadovaukite, reikia „pajusti“ mišinį.

Skiedinys sulimpa ganėtinai greitai, bet įgauna savo tvirtumą per 1-2 mėnesius. Iki tol jis ganėtinai trapus bei neatsparus smūgiams. Tankiai sudėti pamatiniai akmenys atremia namo svorį, o skiedinys atlieka jungiamąją (ne laikančiąją) funkciją arba, kaip pasakytų Feliksas: „Užkemša skyles, kad pelių neprilįstų“.

Donata ir Tadas