Pradžia 2012

Prieš dešimt metų, perskaičiusi pirmąsias V. Megre knygas, supratau, kad mano pašaukimas kurti ne tik savo giminės sodybą, bet ir visą giminės sodybų gyvenvietę. Mačiau aiškius sodžiaus vaizdinius, bet net nenutuokiau nuo ko pradėti. Sutikau energingai žengiančią Viliją ir su palengvėjimu nusprendžiau, kad mano kelias padėti šiai stipriai moteriai. Tuomet negalėjom įsivaizduoti, kad maždaug po metų Vilija nuspręs kurtis atskirai ir man visgi teks prisiimti atsakomybę ir pačiai užbaigti pradėtą darbą. Pagautos svaigaus kūrybinio džiaugsmo, dviese ėmėmės steigti gyvenvietę. Žemės parinkimui turėjome aiškų planą: kad būtų iki 50 km nuo miesto, geras susisiekimas ir panašiai. Tuomet dar buvau miesto priklausomybėje, todėl atrodė drąsiau kurtis kuo arčiau jo. Tinkamus sklypus suradome Širvintų rajone, Krunų kaime. Nejaučiau ypatingos traukos tai vietai, bet raminau save, kad gamta visur graži ir bet kur galima sukurti savo rojaus kampelį. Netgi svarbiau atstatyti tokias vietas, kurios žmogaus sudarkytos. Stengiausi nekreipti dėmesio į vidinio balso nedrąsius prieštaravimus. Visą savo dėmesį sutelkiau į bendruomenės subūrimą. Tuomet dar nežinojau kaip veikia Visatos dėsniai ( „laisvos valios“, „veiksmo-atoveiksmio“, „atspindžio“,„priežasties-pasekmės“ ir kiti), tad teko patirti įvairių išbandymų, nusivylimų, nuoskaudų. Nemalonūs išgyvenimai pastūmėjo mane ieškoti atsakymų. Atradau tikrus žinių lobius, net specialybę pakeičiau. Šis etapas tapo man svarbiu brandos laikotarpiu. Menu jį ir visus buvusius mokytojus su nuoširdžiu dėkingumu. Su nuostaba stebiu įdomų reiškinį, kurį įvardinčiau kaip naują, galbūt Anastasijos sąmoningai sukurtą, dėsningumą: žmonės, pradėję kurti giminės sodybas, susiduria su įvairiais trukdžiais, kuriuos įveikti gali tik palaipsniui atstatydami vidinę darną.

Aštuoneriems metams praėjus, kai jau buvo suklotas daugmaž tvirtas bendruomenės pagrindas, atėjo laikas užsiimti vien savo giminės sodyba. Vieta graži, prie miško. Pastatyta troba ir pirtelė. Iškasta kūdra. Viskas paruošta įsikraustymui. Bet vis atidėliojau. Net vasaromis nelikdavau nakvoti. Pabuvusi savo sklype keletą valandų, pajusdavau nuobodulį ir erdvės trūkumą. Eidavau pasisvečiuoti pas kaimynus arba valandų valandas klajodavau po apylinkes ir svajodavau. Apie ežerą, upelį, pušynus, kalvas ir pelkes. O kai Krunuose žmonės pradėjo gerinti savo buitį (elektros pastotė, laidai, keliai ir panašiai), nebeturėjau noro vaikščioti po sodžių. Eidavau į gretimai besikuriančią Žadžių gyvenvietę, kur buvo rami gamta. Sakoma, širdies balso neapgausi. Savo svajonių atsisakyti nesugebėjau. Jos aiškėjo, ryškėjo ir taip traukė. Tada apsisprendžiau. Kursiu naują gyvenvietę. Tokią, apie kurią visuomet svajojau.

Prisijungė dar dvi šeimos: Tadas, Donata ir jų dukrelė Deimilė, Asta, Gintas ir jų sūnūs Augustinas ir Laurynas. Taip pat mūsų su Regimantu sūnūs Linas ir Aurelijus su drauge Agne.

Po neilgų paieškų, mus dominančius sklypus radome buvusio Naujalaukio I kaimo teritorijoje, esančioje tarp Semeliškių ir Aukštadvario, Beižionių seniūnijoje. Pamačiusi skelbime kelias sklypų nuotraukas, taip susijaudinau, kad tris dienas pragulėjau lovoje paslika. Bijojau judėti, taip stipriai plakė širdis. Nesupratau, kas su manimi darosi. Kai pirmą kartą nuvykome su pardavėjais apžiūrėti sklypų, sukosi vienintelė mintis: kada gi jie išvažiuos ir paliks mus vienus? Donatos akyse išskaičiau tą pačią mintį. Pamilome savo žemę iš pirmo žvilgsnio.

Naujo sodžiaus sklypai ribojasi su keliais nedideliais ežerais, teka net du upeliai. Kraštovaizdį puošia kalvelės, pušynai, raistai. Dabar žinau: kitaip ir būti negalėjo…

Sekanti užduotis buvo surinkti reikiamą pinigų sumą. Nors Tadui pavyko neblogai nusiderėti, visgi tokios sumos neturėjome. Vis tiek pasirašėme sutartį, įmokėjome avansą. Astai stebuklingai per kelias savaites pavyko parduoti vieno kambario bendrabutinį butą. Mums pinigų paskolinti pasiūlė Regimanto tėtis. Dar trūkstamą sumą paskolino kaimynė. Valio! Vasario 2 – Perkūno dieną – įsigijome 48 hektarus! Savo svajonių žemę.

Nutarėme pervadinti kaimą, nors buvęs pavadinimas „ Naujalaukis“ taip pat neblogas. Norėjome, kad pavadinimas atitiktų gyvenvietės dvasią. Šventumą, kurį jaučiame kiekviename erdvės lopinėlyje, skambančius sodus, kuriuos kursime kartu su Kūrėju. Na, ir kiekvienos dienos šventinį džiaugsmą. Iš tiesų, gyvenimas Šventasodyje – nesibaigianti šventė. Tai patyrėme jau pirmais kūrimosi metais. Lyg pačios šventės mus susirastų. Galbūt dėl to „kaltas“ šalia mūsų žemės rymantis Alkakalnis. Nežinome tiksliai šio kalno buvusios paskirties. Pavadinimas savaime iškilo ir iškart prigijo. Ant Alkakalnio viršūnės puslankiu, gal apskritimu, išsidėstę dideli akmenys. Dabar jų tik viršūnės kyšo, galbūt kai kurie visai paslėpti giliu žemės sluoksniu. Jeigu šie akmenys tarnavo pamatu, tai statinio būta išties nemažo. Užlipę į viršūnę, mėgstame sėdėti ant akmenų, gėrėtis atsiveriančiais vaizdais, panirti į ramybės ir rimties būseną. Čia juntamas ypatingas spinduliavimas, lyg jungtis su senolių dvasia, įtraukianti į protėvių pasaulėvokos vaizdinius.

Šventasodžio žemes suskirstėme į 16 giminės sodybų ir keletą bendrų sklypų: upelis, pelkės, miškai. Giminės sodybų sklypų dydžiai įvairuoja pagal kraštovaizdžio ypatumus nuo 1.5 ha iki 5.5 ha. Aplink kiekvieną sklypą plyti nepaliestos gamtos plotai, išlikę vien dėl to, jog netinkami žemės ūkiui. Tai miškeliai, pelkynai, daubos ir kalneliai. Pasak vietinių gyventojų, sovietų laikais buvo numatyta nusausinti pievas, kartu numelioruojant Pajurgiškių ežerą. Nebūtų likę mūsų ežerėlio, nei upelių. Melioracijos greičiausiai buvo atsisakyta dėl sudėtingumo. O gal, mūsų laimei, tiesiog nespėjo. Ir visgi mūsų žemei nepavyko išvengti niokotojų antpuolio: anksčiau stūksojęs kalnas, aukštesnis net už Alkakalnį, buvo nukastas – dabar jo vietoje gili dauba. Šiurpstu vien nuo minties, kiek Lietuvoje išnaikinta natūralios gamtos, kiek pakeista buvusių nuostabių gamtovaizdžių.

Džiugu, jog nėra elektros tinklų, o buvęs keliukas, kuriuo, pasak vietinių, anksčiau važinėta vežimais, baigia užželti. Viskas puikiai tinka mūsų sumanymui gyventi kuo darniau su gamta. Ir įpareigoja ieškoti tam tinkamų būdų.

Ingrida