Gamtos sodai 2015

Visą žiemą užsiėmiau augalėlių paieška, išklausiau bene visas Orlovo paskaitas, sudarinėjau augalų sąrašus ir visaip gilinausi į augalijos pasaulį. Nesitikėjau Lietuvoje rasti tokios didelės pasiūlos. Vien Raudonikių kaimo medelyne šimtai augalų rūšių. Daugelis pavadinimų man nebuvo girdėti, tad teko „knistis“ po internetą, aiškintis įvairių augalų kilmę, gyvavimo sąlygas ir panašiai. Su dideliu malonumu panirau į stebuklingą dar nepažintą pasaulį. Anksčiau vis pagalvodavau, kaip gi reikės surasti tas tris šimtus daugiamečių augalų rūšis, kiek beskaičiuodavau, su medžiais, krūmais ir žolynais tesiekdavo vos šimtą. Guodžiausi, kad tai ne vien mano neišmanymo pasekmė, pasiūla buvo išties menka. Galbūt keičiasi bendras žmonių požiūris tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, tuo pačiu atsiranda naujos žinios ir galimybės.

Kažkuriuo momentu aiškiai suvokiau, jog dabartiniai mūsų miškai tik vargani kadaise prieš ledynmetį buvusių girių likučiai. Išliko tik tie augalai, kurių sėklos storo ledo sluoksnyje sugebėjo išsaugoti savo gyvybingumą ir atšilus orams galėjo tapti pionieriais, kurie gyvuoja iki mūsų dienų ir kuriuos pripratome laikyti savais, o kitus, įvežtinius – svetimais (introdukuotais). Pažiūrėjus į toje pačioje klimatinėje juostoje, pvz. Kanadoje augančius augalus, ypač žmogaus rankos nepaliestus miškus, galime įsivaizduoti buvusią mūsų kraštų augaliją. Tie didingi vešlūs miškai su medžiais milžinais dar dabar kelia pagarbų virpulį, lyg priminimą kažko artimo ir žinomo. Kiek dar Žemėje išlikę vietų, kuriose gamta tvarkosi pagal pirmapradį Dievo sumanymą? Dėl beatodairiško jų naikinimo prapuola ir dieviškasis raidynas.

Aiškėja Anastasijos plano genialumas: užsodinus nemažą sodybos dalį mišku, kuriame vyrauja kuo didesnė rūšių gausa, ne tik kad atkuriama augalų įvairovė, bet ir atstatoma pirmapradė augalų būtis bei savita ekosistema, padėsianti kada nors vėl suprasti Dievo mintis, skaityti Jo knygą. Pajutau didelį postūmį prisidėti prie šio plano įgyvendinimo. Jau anksčiau vis pasvajodavau apie sekvojas ar mamutmedžius, bet šie medžiai baigia išnykti, jie įrašyti į pasaulio raudoną knygą, atrodė neįmanoma gauti jų sodinukų. Bet kai labai nori … savo metasekvojas ir mamutmedžius, tame tarpe dar apie 50 rūšių įvairių augalėlių įsigijome jau minėtame Tomo Pankos medelyne, Raudonikių kaime. Taip pat rinkausi visus augalus, kurių valgomi vaisiai: šeivamedžius, aziminas, įvairius riešutmedžius, kartųjį apelsiną, persimonus, ožerškį, auksuotuosius serbentus, sedulas, kaštainius ir dar daugelį kitų, visų jau nepamenu, kad ne tik mes turėtume galimybę pasimėgauti kuo didesne vaisių įvairove, bet kad eterių, kvapsnių gausa pritrauktų įvairius vabzdžius, o maisto rastų kuo daugiau gyvūnų ir paukščių.

Terasas ir alėjas apsodinau gražuoliais žydinčiais krūmais ir medžiais. Galėčiau vardinti jų pavadinimus, bet daugeliui tikriausiai jie nieko nesakys, todėl paminėsiu tik kelis, itin lietuviškai skambančius, užmirštus, kaip antai sotvaras, galvožis, skambenis, dar vadinamas pakalnučių medžiu. Negaliu nepaminėti tulpmedžių, kurių pasodinau net tris.

Šiais metais užsiėmiau įvairiais bandymais: sudaiginau iš Kipro parvežtų sėklų citrinmedžius, taip pat apelsinmedžius ir medelius iš mandarinų sėklų. Perkėlus juos į terasas, jautėsi puikiai, o kaip atlaikys mūsų žiemą, vienas Dievas težino. Neaišku kaip atsilaikys ir figmedis, kuris mus pradžiugino vaisių gausa, – net šešiomis figomis.

[GALERIJA]

Pavasarį numatyto daržo centre prieskoniniams augalams pastatėme spiralę iš akmenų. Kadangi užpildėme priemoliu, ne visiems augalėliams patiko, nesudygo levandos, bazilikai, bet puikiai jautėsi agurklės, rozmarinai, raudonėlis, blakinė kalendra bei gelsvė. Aplink spiralę planuoju spinduliais išdėstyti daržovių lysves. Šiais metais daržams rankų jau neužteko – pasisodinau šį bei tą, bet palikus likimo valiai, atitinkamas ir derlius. Ko tikrai nesitikėjau, tiesiog bandžiau, tai užsiauginti arbūzų ir melionų. Vaisiai nedidukai, bet prinokę, saldūs. Man tikra mįslė, kaip per sausrą augalas sunokina vaisius, pilnus vandens? O vasaros būta išties itin sausos. Vandens, vandens, – girdėjosi maldavimai iš visų pusių (taip jau yra, kai pradedi girdėti), taigi už kibirų ir pirmyn po laukus, vis šlakelis vandens tai vienam medeliui, tai kitam.

Ruduo taip pat nepagailėjo savo ankstyvomis netikėtomis šalnomis, o po to ilgu atšilimo laikotarpiu. Tiek visokių išbandymų teko mūsų augalėliams ir tik pavasarį pasimatys, kiek jų išgyveno. Visgi nesiruošiu pasiduoti. Jeigu kažkuris augalas sunyks, aiškinsiuosi savo klaidas, bandysiu sudaryti geresnes sąlygas. Deja, kartais tik per klaidas pavyksta rasti geriausią sprendimą. Pasitaiko, kad kokį augalą tenka dar ir dar kartą persodinti. Pastebėjome, kad daugelis augalų, nežiūrint į aprašymus, kad mėgsta saulėtas vietas (dauguma augalų būtent taip pristatomi) geriausiai jaučiasi pamiškėse, po dideliais medžiais, todėl, vargstant kokiam medeliui, nesvarbu vaismedžiui ar kitokiam, dažnai vienintelis išsigelbėjimas – pamiškė arba bent jau paaugusių medelių būrys. Orlovas net siūlo, nesant kitų užuovėjos galimybių, medelius sodinti krūmo, pvz. karklo viduje. Patys išbandėm – pasiteisino. Anksčiau galvojau, kad visiems medžiams svarbiausia saulė, gi dažnai tradiciniai žinovai aiškina, kad augalai vieni kitus užgožia, kas pasirodo ne visai tiesa. Tik po truputėlį pavyksta įsisąmoninti begalinę sodo miške vaizdinio apimtį. Kuo labiau giliniesi, tuo atsiveria vis įdomesni atradimai.

Ingrida