Gamtos sodai 2013

Vis mąsčiau apie žmogaus paskirtį,- patobulinti savo buvimo vietą. Kaipgi tobulinti tai, kas ir taip tobulai Dievo sukurta? Atsakymą radau tik tada, kai užsimezgė ryšys su augalais. Prisipažinsiu, nors jau virš dešimtmečio tęsiasi mano virsmas gamtos link, augalams nejaučiau švelnumo. Netraukė daržai, nesupratau žolių. Nors daug domėjausi gamtine žemdirbyste, bet priėmiau ją protu, kaip vartotoja. Į augalus žiūrėjau kaip į maisto šaltinį. Širdis liko tyli. Pergyvenau dėl to, nes nejaučiant augalų, susiliejimas su aplinka neįmanomas.

Prieš keletą metų, seno ąžuolo dėka, atsistatė ryšys su medžiais. Pavyko „išgirsti“ jų mintis, pajusti sklindančius virpesius. Tai buvo nuostabus atradimas. Šiais metais su Z.Holcerio pagalba pagaliau pradedu suvokti mažųjų augalų pasaulį

Atsirado pajautimas, kaip svarbu, kad mūsų sodyboje puikiai jaustųsi ne tik žmonės, bet ir kiti jos gyventojai: vabalai, augalai, gyvūnai. Tuomet ir susikuria glaudūs tarpusavio ryšiai, kai kiekvienas tampa neatskiriama bendros kūrybos dalele.

Z. Holcerio sodyboje Krameterhofe, dėka augalų gausos ir įvairovės, yra 50 kartų daugiau vabzdžių, tame tarpe ir drugelių, rūšių negu kitose Austrijos vietose! Jo sodyboje puikiai jaučiasi šiltųjų kraštų augalai, kurie pagal mokslininkus atšiauriose Alpių sąlygose augti negali. Beveik visi apylinkių laukiniai gyvūnai ir paukščiai lankosi bei apsigyvena nuostabiuose Z. Holcerio miškų soduose. Argi tai ne akivaizdus gyvenamosios vietos patobulinimas?!

Įsijausk į kiekvieną augalą, vabzdį, – moko Z. Holceris, – Kaip tu jaustumeisi, būdamas jo vietoje? Iš tiesų, kaip jausčiausi, pavyzdžiui, jeigu mano kojos nuolat mirktų vandenyje? Arba į mane nuolat pūstų vėjas? Stebint augalus, jų gyvenimo sąlygas, prasideda be galo įdomi kūryba, pradžioje mintyse, vėliau įgyvendinant tikrovėje. Čia galima pasitelkti įvairius jau išbandytus būdus, pavyzdžiui, terasas, aukštas lysves ir kitus. Kelis jų, taikomus mūsų sodžiuje, aprašysiu bendrais bruožais. Ateityje, galbūt, kai jau galėsime pasidalinti asmenine patirtimi, norintiems suruošime tikslingus apmokymus.

Terasos – tai vieningas darinys.

Formuojamos 1,5 m aukščio ir 70 laipsnių nuolydžio, tarp jų paliekant maždaug dviejų metrų pločio tarpus.

Šis sutvarkymas labai naudingas, kadangi čia sulaikomas vanduo ir derlingas žemės sluoksnis. Derinant augalus ir išdėliojant akmenis sukuriamos ypatingos užuovėjos ir šilumos vietos itin tinkančios augalėliams, kuriems mūsų oro sąlygos atšiaurios. Akmenys čia turi savą paskirtį – pietinėje pusėje įkaisdami nuo saulės atlieka krosnies vaidmenį, pavėsingose vietose, šildo augalų šaknis bei rūpinasi drėgmės išsaugojimu, o dar ir esti mėgiama sliekų buveine. Vanduo taipogi papildo šį vienį, lyg veidrodis atspindėdamas saulę jis daugina šilumą erdvėje, o begaruodamas prisotina orą drėgme, taip sergėdamas dirvą nuo šalnų.

Čia prasideda kūryba, įdomūs išbandymai, augalų tarpusavio draugystės, jų poreikių bei pomėgių stebėjimas, tinkamos aplinkos jiems sukūrimas. Jaučiuosi kaip vaikas didelėje žaidimų aikštelėje, kurioje galiu kurti stebuklingą gyvą pasaulį.

Šiais metais spėjau atlikti tik paruošiamuosius darbus pavasariui. Stebėjau saulės žaismą su šešėliais įvairiu dienos metu. Dėliojau akmenis, perkeldama juos iš vienos vietos į kitą. Šlaitus, kad po šviežio terasų supylimo neslinktų žemė, skubiai apsodinau kultūriniais lubinais.

Aukštos lysvės
Aukštos lysvės tikras išsigelbėjimas nederlingose žemėse, net dykumoje, arba molingose vietose, kur paviršiuje laikosi vanduo. Iškasama pusmetrio gylio tranšėja (kur laikosi vanduo, nebūtina), į ją sukraunami rąstai: puvėkai iš miško, medienos atliekos. Ant viršaus dedamos šakos, (jas stipriai suspaudžiant, kad liktų kuo mažiau oro tarpų), lapai, šiaudai bei kitos organinės atliekos. Užpilama žemė. Aukštose lysvėse, vykstant puvimui, išsiskiria šiluma, palaikoma drėgmė, augalai ilgam laikui aprūpinami maisto medžiagomis.

Šventasodyje žemė lengva, vietomis priesmėlis, todėl nutekėjimas geras. Aukštas lysves darome dėl užuovėjos arba, kaip pas mus su Regimantu, aukšta lysvė tapo užtvankos dalimi.

Šiais metais su Regimantu spėjome pasodinti įvairius medelius – kėnius, maumedį, graikinį riešutą, kaštainį, kurie ateityje kartu su vietiniais beržais, pušimis, ąžuolais, skroblais, eglėmis ir šermukšniais išaugs į nepaprastą pasakų mišką. Čia savo vietą rado Deimilės dovanotas gražuolis kaštonas. Dėl įvairovės dar pasodinome liepą, uosį ir klevą. Miškelį lyg juosta nuo kaimyninės sodybos atskirs kvapni įvairiaspalvė alyvų, jazminų, putinų ir kitokių krūmų alėja. Ant kalvelės priešais Alkakalnį pasodinome tris kedrus. Vienas jų – mūsų Giminės Medis. Iš pradžių galvojome, kad giminės medžiu bus ąžuolas, bet pasirinkta ypatingo vaizdo vieta labiau tiko kedrui.

Beveik visi vaismedžiai, kuriuos pasodinome, išauginti iš sėklų. Iš uošvio sodybos atsivežėme savaime sudygusias slyvas. Pas Nataliją įsigijome obelų, kriaušių, abrikosų, šilkmedžių, vyšnių, trešnių ir dar daug kitų augalėlių, – visų neišvardinsi. Mūsų sodyboje vienintelis skiepytas persikas. Patraukė jis mano dėmesį parduotuvėje, – toks varganas ir nelaimingas, nudžiuvęs, beveik be gyvasties. Negalėjau praeiti.pro šalį … Užtat dabar neatpažinsi, – pražaliavęs visą vasarą, sustiprėjęs ir net ūgtelėjęs, gražius pumpurėlius sukrovė žiemai.

Senose sodybose, kas pas senelius, kas pas tėvus ir giminaičius, pas vietinius ūkininkus ieškome įvairių sodinukų, sėklų ir gėlių. Stengiamės atrasti ir išsaugoti senąsias, mūsų senelių ir prosenelių laikų, augalų rūšis. Taip atradome, pavyzdžiui, obelis renetus, pepinus, įvairius alyvinius. Šiais metais patys pasodinome įvairių vaismedžių sėklyčių.
Į gėles žiūrime kiek paprasčiau – daugelį pirkome parduotuvėse. Išvestos rūšys, pasak Anastasijos, su laiku savaime išsivalo.

Riešėje, kur dabar gyvename, visas sodas skiepytų vaismedžių. Mūsų draugės biologės atrinktos geriausios rūšys, tarp jų populiari obelis „Auksis“, bet turiu pasakyti, kad vaisiai ne tokie kaip senųjų rūšių. Nuo mažens labai mėgstu obuolius, o skiepytų medelių jie visi panašūs. Spalvos, kietumas skiriasi, o skonis – beveik ne. Tas pats su avietėmis. Yra išvestos naujos rūšys: didelės, gražios, be kirminų, o skoniu nė iš tolo neprilygsta miško uogoms. Gerai, žinoma, turėti savo vaisių, nes ir skiepyti medeliai stengiasi, kiek gali, dėl žmogaus, jį pasodinusio. Jų vaisiai skiriasi nuo parduotuvėse parduodamų, kurių išvis negaliu valgyti, nebent iš reikalo. Tai ne vaisiai.

Ingrida

„- Vadinasi, tas sėklas pirkdami, tegali kliautis žmonės informacija ant jų pakelių? O kiek pakelių turinys žodžius tuos atitinka, absoliučiai nežino niekas.
– Ar nori pasakyti, kad ir sėklos gali būti mutantės?
– Taip. Sakysim, šiandien Žemėje beliko tik devynios obelys, tebevedančios vaisius tokius, kaip pradžių pradžioj. Obuolys – tai vienas iš gardžiausių ir naudingiausių žmogui Dievo kūrinių. Deja, vieni pirmųjų obuoliai pakliuvo į mutacijos žabangas. Netgi Senajame Testamente surasti galim persergėjimą: „Neskiepykit…“ Bet žmonės užsispyrę skiepijo, ir štai kur pasekmės: jau nebeturime pirmykščių obuolių. Tai, ką regi dabar ar parduotuvėse, ar soduos, seniai neatitinka Dievo sumanytų vaisių. O tu dar mokslininkais tokius vadini, kurie tik laužo ir naikina mūs Dievo kūrinių pirmykštę vertę. Kaipgi tada bepavadintum tuos, kurie gamtos sukurto mechanizmo detalių funkcijas visas atstato?
– Na, irgi mokslininkais, tačiau tikriausiai labiau išmanančiais ir žinančiais daugiau.

– Toksai išmanymas jau nuo pradžių pradžios yra žmogaus kiekvieno sielos gelmėse. Savosios paskirties apmąstymas, ketinimai ir tikslas žmogui duoda galimybę atsiverti.“ V.Megre, „Kas mes?“

Nuo pat pradžių, dar tik mąstant apie savą giminės sodybą, neramino klausimas, kaip reiks kurti savą sodą, o ką reiks su daržu daryti, nejau jame teks plušti ištisas dienas, kaip tai darė mūsų močiutės, mamos. Ir koks palengvėjimas atėjo, kai atradome, jau minėtąjį, Z.Holcerį ir ėmėme semtis žinių iš jo patirties. Pamenu jau pirmaisiais metais lyg ir norėjosi, ką nors pasodinti, bet noras visų pirma susipažinti su tuo, kas jau yra, pažinti savo sklypą, pabūti su juo, išjausti jį nenukreipiant savų minčių kitur, nugalėjo. Dabar galiu tuo pasidžiaugti, nes skubėdami neišvengiamai būtume padarę daug klaidų.

Sodas miške, vandens sodai, krateriniai sodai. Augalų įvairovės būdas. Visa tai tiesiog įsuko vaizduotę. Kokia smagi ta kūryba, koks įstabus tas aplinkos tobulinimo potyris, koks džiugus bendravimas su augalais. „Netgi laukinė obelis gali duoti nuostabiausius vaisius pajutus žmogaus šildančią meilę.“ – sakė Natalija, iš kurios mes šį pavasarį pirkome įvairius iš sėklų išaugintus ir senųjų rūšių augalėlius.

Buvo malonu atrasti žmogų užsiimantį šia svarbia veikla. Visad svajojome turėti kuo daugiau senųjų rūšių augalų, deja, dabar ne taip paprasta jų vis dar atrasti. Visuotinai išplitusi mada skiepyti medelius, jau netgi įstatymais draudžiamas savų sėklų pardavimas, bandymai įdiegti modifikuotas sėklas bei išnaikinti senąsias, tikrai atsparias ir stiprias, rūšis, atrodo padarė savą darbą.

Taigi užsibrėžėme tikslą, puoselėti bei padėti plisti senųjų rūšių augalams.

Jau šį pavasarį pradėjome sparčiai kurti savo žaliąjį namą. Sodinome įvairiausius vaismedžius, vaiskrūmius, ką nusipirkę, ką pas senelius ar pažįstamus soduose atradę. Dalinomės sodinukais lyg didžiausiu turtu, jie mums ir esti mūsų turtas. Kiekvienam augalėliui stengėmės parinkti kuo geresnę vietą, kai kuriuos jau sodindami žinojome – čia laikinai, juk atėjus vasarai, taisydami kūdrą, formuosime šilumines kišenes, tuomet ten jiems bus tobula vieta.

Kaštainiai, persimonai, abrikosai ir dar tiek daug iki šiol nepažintų augalėlių leidžia šaknis į mūsų žemę, auga mūsų sodas glostomas švelnių meilės gūsių.

Rudeniui atšlepsėjus sklypas ėmė pildytis jau naujais augintiniais, čia nuostabus violetinių sinavadų potėpis, ten rausvas piliarožių brūkšnys, sodria mėlyna papuoš šilauogės.

Terasos ir aukštos lysvės jau suformuotos, bet, vasarą užsisukus darbuose ir nespėjus smulkmeniškai apmąstyti augalėlių išdėstymo jose, šiuos darbus nusprendžiame atidėti pavasariui. Aplinkui sodiname tik papildomą, šiluminę kišenę nuo vėjo sergėsiančią, vaismedžių juostą. Saugodami terasas nuo išplovimo, nuberiame jas naminių sėklų mišiniu. Sėjame sibirinius rugius, kurių grūdai, kaip ypatinga dovana, atkeliavo iš Austrijos.

Išties, iki šiol neturėjau jokių žinių, o ir per dideliausio noro, užsiimti javais. Atrodė tai kažkas nesuvokiamai sudėtinga. Tie maži laibi šiaudeliai, kaip juos teks auginti, o po to dar ir pjauti, iškulti ir ar iš tiesų tai taip reikalinga, duonos mes visai nedaug tevalgom. Šitą situaciją sprendžiant labai pagelbėjo jau eilę kartų minėtasis Z.Holceris ir ne tik duotomis žiniomis, bet ir išsaugotais ir dovanotaisiais rugiais. Tikra, stipri senoji sibirinių rugių sėkla išauginanti tvirtą rugio šiaudą, pagal sąlygas užaugantį iki dviejų metrų aukščio, nuramino nuogąstavimus dėl nuėmimo darbų, o naujai atrasta Anastasijos mintis išaiškino savos duonos tikslingumą mūsų gyvenime.

„Taip pat būtina pačiam surinkti javų varpas, iškulti, sumalti ir iš tų miltų išsikepti duonos. Tai nepaprastai svarbu. Žmogus, valgantis tokią duoną bent vieną ar porą kartų per metus, gauna papildomos energijos, ne tik aktyvinančios vidines jo galias, bet ir teigiamai veikiančios jo vidinę būseną, suteikiančios pusiausvyros sielai. Savo paties iškeptos duonos galima duoti ir giminaičiams, ir kitiems artimiesiems. Jiems tokia duona irgi turės itin gerą įtaką.“

V. Megre „Anastasija. Esu tiems, kam esu“

Ir kaip džiugu stebėti kylančius daigelius, sužaliuojančius laiptelius, dar vėliau pasipuošiančius įvairiaspalviais žiedeliais. Žinoma, tas laikotarpis per trumpas, jog augalėliai spėtų subrandinti savus vaisius, bet ir be jų kiek jie suteikia džiaugsmo ir net tik mūsų akims, rudeniop jau taip išsiilgusioms kvapnių spalvingų žiedų, bet ir bitelėm, kamanėm, širšelėm uoliai renkančiom iš jų nektarą ir žvėreliam, užuodusiems ypatingus kvapsnius ir atšlepsėjusiems pasiskanauti šviežiais žalėsiais. Čia iš ūkininko gauti javai nurupšnoti, ten saulėgrąža nukąsta, aplink lubinai nukrimsnoti. O tas kvapų saldumas, net širdelė sąla!

Jau rudenį pasėti sibiriniai rugiai taip pat savus daigelius kelia į saulę, stiprėja, ruošiasi žiemužę sutikti.

Lapkričiui jau tupint ant nosies plotelius aplink kūdrą nusprendžiame dar ir gėlelėmis papuošti. Juk toks nuostabumas vis naujai besiskleidžiančius žiedelius stebėti, jų kvapais mėgautis. Abejonės sukyla juos įsigyjant, juk kad ir kaip stengėmės ir ieškojome teatradome tik kelias rūšis iš senųjų sodų, o taip norisi tos beribės įvairovės. Tad pasiryžtame – pirksime, o laikui bėgant jos jau savomis jėgomis išsivalys, atgaus pirminį savą būvį.

Augalėliai iki šiol man buvo nepažinta kūrinijos dalimi, pamenu, kai dar pirmaisiais metais nusprendžiau liepas pasisodinti, liepa man visad buvo ypatingas medis – tvirtas, bet tuo pačiu ir toks švelnus, traukiantis begalinius gyvybės srautus. Dabar susimąstau, pasisodinau, nes norėjau, nes mačiau jame naudą, tiesiog žiūrėjau vartotojišku žvilgsniu, gal ir buvo tas pasąmoninis jutimas, bet sąmoningai… Liūdesys apima, pagalvojus, kaip žmogus į Dievo kūrinius dabar žvelgia. Liūdna tuomet buvo man ir dėlto, jog medelį pasisodinau, o jungties su juo nejaučiu. Protu bandžiau ją kurtis, bet vis būdavo tikrumo trūkumas. Ir štai šį pavasarį įvyko kažkas tokio, įvyko tas ilgai lauktas virsmas. Sunku tai nusakyti žodžiais, sudėlioti sakiniais. Tas nenusakomas švelnumo protrūkis, virpulys širdyje, rūpestis, noras paglostyti, pamyluoti. Mūsų augintiniai – štai kaip dabar aš juos vadinu, mūsų mielieji draugai atveriantys mūsų širdyse meilę, net tuomet, kai irzulys ir blaškumas apėmęs sielą. Mūsų pagalbininkai kuriant savą meilės erdvę.

Donata

„Sodininkai važiuoja į savo sklypelius pas savo sodinius tarsi pas vaikus, tačiau, deja, tas jų bendravimas tik intuityvus. Jis dar nesustiprintas aiškaus, tikro to ryšio paskirties suvokimo. Viskas, absoliučiai viskas Žemėje, kiekviena žolelė, kiekvienas vabalėlis sukurtas žmogaus labui, turi savo užduotį ir atitinkamą tarnystę žmogui. Aibė vaistingų augalų tai patvirtina. Bet jūsų pasaulio žmogus labai maža težino ir jam siūloma galimybe negali kaip reikiant pasinaudoti.“

V. Megre „Anastasija. Esu tiems, kam esu“

Daržas

Mintis apie daržą iškilo pati savaime, tvarkant aplink kūdrą išdarkytą žemę. Šitam ploteliui permainos jau negrėsė, tad nusprendėme – padidinsime jau turimų sėklų atsargas, kadangi kitąmet, apsėjant terasas, jų reiks daug. Lopelis, pasirodo, buvo tiesiog per daugelį metų užėjusi žemėmis akmenų krūva, iš jų dėliojome tvorelę aplink būsimąjį daržiuką, tiesiog gražu, o ir žvėreliams bus aiški riba, kur lįsti nevalia. Pasėjome visko po truputį, netgi ir turimų gėlių sėklų. Kadangi šiaudų neturėjome, žemelę apklojome iš sodžiaus kaimynų gautu šienu, padėjusiu apsiginti nuo bereikalingos augmenijos bei sulaikiusiu drėgmę augalėliams, o galiausiai virtusiu trąša.

Daug džiugesio sukėlė užaugęs derlius, skanavome žirnius, pupas, pomidorus, kurių pasodinome tik du daigus, bet jie nepašykštėjo vaisių. Netgi ragavome saldų, kupiną saulės spindulių, melioną, kuriuo džiaugėmės lyg ypatingu stebuklu.

Kaip pastebėjome, tvorelė iš akmenų buvo labai veiksminga, mūsų daržas išliko nepaliestas, nors svečių nestokojome – palei kūdrą aptikdavome begalę įvairiausių pėdučių. Pasigardžiuota buvo viena vienintele kukurūzų burbuole styrojusia išorinėje tvorelės pusėje.

Dabar, turėdami laiko, žiūrinėjame Z.Holcerio pasiūlytus augalėlių mišinius, planuojamės, kur gauti vienų ar kitų sėkliukių. Ir mintimis, ir veiksmais jau ruošiamės ir laukiame ateinančio pavasario, kai mūsų daržiukas persikels į terasas, o tuomet prasidės nauji patyrimai ir atradimai.

Donata