Dokumentai 2014

Dokumentai? Ką galima rašyti apie dokumentus? Juos reikia susitvarkyti, turėti, štai ir viskas, sakysite ne vienas. Ar tai tikrai tiesa?

Štai įsikūnijome į nuostabią Žemės planetą. Valio! Sveiku protu suvokiame, – paklauskite vaikų, – jog kiekvienas žemės gyventojas turi prigimtinę teisę kurtis Žemėje ten, kur panorėjęs, kur traukia jo širdis, kur dar yra laisva vietelė, – neapgyventų erdvių begalės. Gyvūnai, paukščiai, augalai, taip pat žmonės turėtų būti pilnateisiais ir laisvais Žemės gyventojais. Bet kodėl tai skamba kaip svaičiojimai? Kas nutiko žmonijai? Kur prapuolė sveikas protas?

Kažkodėl tapo savaime suprantama, kad Žemė su visais jos „ištekliais“ paviršiuje bei gelmėse „priklauso“ nedidelei grupelei žmonių. Tai surašyta taip vadinamuose įstatymuose, kurie likusią žmoniją įstato į tos grupelės sugalvotus paklusnumo rėmus. Ne tam rašau, kad nepaklusti (kelias į išsilaisvinimą mažais žingsneliais grįstas), o tam, kad suvokti, kodėl yra kaip yra.

Nusipirkome žemės sklypą ir net įsivaizduoti negalime, kokį ilgą, varginantį, brangų, – sumos dažnai viršija įsigyto sklypo kainą, –- kelią dar teks nužingsniuoti, kol ramiai galėsime atsilošti fotelyje ir pajusti tariamą saugumą: dabar jau niekas neatims, nenugriaus, neišvarys.

Dažnai tas mūsų sklypas, jeigu kuriama gyvenvietė, priklauso keliems bendrasavininkams. Reikia atsidalinti. O buvo laikai … kai kaimynai tarpusavyje susitardavo, kur kieno sklypas prasideda, kur baigias, ribas nužymėdavo didesniais rieduliais ar ilgaamžius medžius pasodindavo, ir žinojo jų palikuonys ribas ir jas gerbė. Dabar gi dažnai kelerius metus tenka minti įvairiausių valdininkų kabinetų slenksčius, kol surenkami parašų parašėliai, kol iš kabineto į kabinetą keliauja popieriai popierėliai ir pagaliau sugula į taip vadinamas bylas. Tada dar ir dar kartą peržiūrima, užantspauduojama, jau vietoje sukalami riboženkliai, pas notarą atsidalinama, įregistruojama. Be privačių matininkų įstaigų, kurios už atlygį atlieka tą varginantį darbą, neapsieisi.

Na, pagaliau kiekviena sodyba jau turi atskirą bylutę ir mes tampame teisėtais (pagal kažkieno teisę) savo sklypo savininkais. Su atodūsiu pagalvoji, kaip gera buvo kadaise, kai žmogus, savo žemės šeimininkas, iš tiesų tokiu ir buvo.

O mums kažkodėl dar teks įteisinti savo būties tapatybę: ūkininkai ar namų valdos gyventojai. Kuriant ūkininko sodybą biurokratinės vingrybės kiek paprastesnės ir pigesnės, tad renkamės papildyti ūkininkų sąrašą. Sumokame už ūkininkų pažymėjimus, bet, atleiskit gerbiami dabartiniai ūkininkai ir mokytojai, jūsų žinios mums netinka, – mes siekiame darnaus, gamtą tausojančio gyvenimo būdo ir, kaip visi pradininkai, esame savamoksliai, o biurokratiniam aparatui reikalingas tik pažymėjimas.

Smagumėlis tęsiasi. Kaip toje pasakoje apie vilką ir duoną, kai vilkas, atėjęs pas žemdirbį, sėjantį rugius, vis klausinėja, ar jau galima valgyti. Ne, dar reikia, kad užaugtų, kad sunoktų, tuomet nupjauti, nukulti, sumalti ir t.t. Turime sklypą, esame ūkininkai, ar jau galima gyventi? Ką jūs … juokaujate. Dabar reikia įregistruoti ūkininko sodybą, prieš tai nustačius užstatymo plotą, šiukštu tik jame galėsite statyti savo statinius, būtinai gyvenamą namą ir pagalbinį pastatą. Galite sulaukti tikrintojų, ar tikrai taip gyvenate, kaip surašyta, – įspėja mus. Lyg ne žmogaus įsikūrimas būtų svarbiausia, o kažkokie popiergaliai, apie tą įsikūrimą surašyti.

Bylutės kaupiasi, visas esamas ir būsimas turtas jau išmatuotas, suskaičiuotas ir užantspauduotas. Buvusi rožinė svajonė apie laisvą kūrybą sklaidosi kaip dūmas. O buvo laikai … O buvo laikai, kai savo žemėje namą pagal savo nuožiūrą ir galimybes savo rankomis statydavosi. Protėviai net baisiausiame košmare negalėjo įsivaizduoti, kad baudžiava sugrįš, laisve apsimetusi, ir vėl reikės leidimų žemei, namui … Ir kas baisiausia, kad žmonės nesupras, kas ponai, vergvaldžiai jų, ir žinoti nežinos, kad kadaise laisvės būta. Ką čia kalbėti apie statinius, kai dabar net kiekvienas augalas kontroliuojamas, – neduokdie, auga žolė ar jaunuolynas, baisu, neprižiūrima žemė! – Reikia išpjauti, iškirsti, kitaip bausim – mokėsit trigubus žemės mokesčius (nesuprantu, kaip išvis įmanomas toks mokestis). Kaip Dievuliui jaustis? Kūrė žoleles visokias, kiekvienai sava paskirtis, o ir medžiai, deja ne iškart šimtamečiais išdygsta. Juk ir žmonės bejėgius kūdikius gimdo, o ne senius. Tai gal ir kūdikius apmokestinti, valstybei juk iš jų jokios naudos?

Ateis toks metas, žmonės susiprotės, kad norint išgyventi, nevalia gamtos genocido tęsti ir didvyriais taps tie, kurie savaiminius jaunuolynus išsaugojo, galbūt jiems net pinigus grąžins, kuriuos valstybė išreikalavusi buvo. Kodėl nepasimokius iš pasaulyje esančių teigiamų pavyzdžių, žinia, už medelių sodinimą dykumoje vienai Afrikos gyventojai buvo suteikta net Nobelio premija.

Ir kaipgi šitaip nusigyvenome? Kažkada tarnautojai tapo valdytojais ir viskas apvirto aukštyn kojom. Kiekvienas suprantame, tame tarpe ir daugelis valdininkų, jog „paprastiems žmogeliams“ jie nereikalingi, – žmonės patys kuo puikiausiai susitvarko ir namus ir aplinką ir savo gyvenimą. Reikalingi jie nebent patys sau ir taip vadinamam elitui, kad padėtų jiems jųjų grobį įteisinti. Juk valdininkai tokie patys paprasti žmogeliai, vykdantys nurodymus „iš aukščiau“, kas tuose padebesiuose besėdėtų. Supranta visi: tvarka priklauso ne nuo to, kaip žmonės laikosi ar nesilaiko įstatymų, dažnas jų net nežino, bet nuo žmogaus sąžinės ir sąmoningumo. Didesnė žmonių dalis galėtų atsisakyti valdininkų paslaugų, – užtenka jau tokios tarnystės, bet kurgi dėtųsi šitokia armija darbuotojų, iš ko jie duonelei užsidirbtų? O galėtų valstybės tarnautojai, užuot savo dienas pridususiuose kabinetuose stūmę, gyvenviečių kūrimu užsiimti. Valdininkai dažnai pasižymi veiklumu ir stiprybe; suprantama, – jų darbas ne silpnų nervų žmonėms. Štai kur „nukenksminti“ tautos galimi vedliai, kurių mums taip trūksta.

Dažnai žmonės išsigąsta to biurokratinio vargo ir, nusprendę su juo neprasidėti, perkasi senas – įteisintas – sodybas. Gerai, žinoma, atgaivinti apleistas sodybas, jų begalė, bet taip pat svarbi plėtra. Kažkoks uždaras ratas: ypač politikai mėgsta pakalbėti apie tai, kaip svarbu atgaivinti kaimus ir kad visa Lietuva, ne tik sostinė (ten, kur sostas), klestėtų, o bandantiems tai įgyvendinti, sukuriami neįtikėtini trukdžiai. Gal visgi reiktų nespręsti pagal save, o išmokti pasitikėti? Patikėti, jog yra tautiečių, savo šalies patriotų, kuriems iš tiesų rūpi jų protėvių žemė, rūpi ne kaip iš jos pasipelnyti, o kaip šį nuostabų planetos kampelį, Lietuva vadinamą, išsaugoti švarų ir nenuniokotą ateinančioms kartoms.

Pasitaiko, kad namai pradedami statyti anksčiau, nei spėjama sutvarkyti tam reikalingi dokumentai. Belaukiant įvairių leidimų įsikūrimas nusikeltų dar keleriems metams, tad tenka lygiagrečiai užsiimti statybomis ir įvairių dokumentų organizavimu. Dažnai pirma išdygsta namas, o tik po to jo projektas. Keista, bet tokia praktika pasirodė turinti privalumų. Svarbiausias jų, kad galime įgyvendinti asmeninę kūrybą, kuri vyksta statybų eigoje, kažką keičiant ar papildant, kartais, žinoma, neišvengiame klaidų, bet tai kūrybos dalis ir svarbi mūsų patirtis. Dar vienas privalumas – kadangi dokumentai ruošiami pagal jau esantį realų statinį, išvengiame išmatavimų nukrypimų, prie kurių kabinėjasi statybų inspekcija. Nežiūrint į mūsų nestandartinius pasirinkimus su dėkingumu sulaukiame pagalbos iš biurokratiniame aparate dirbančių žmonių tarpo: ar tai būtų svarbūs patarimai, ar bendradarbių paskubinimas. Smagu dar ir dar kartą įsitikinti, kad Lietuvoje yra daug mąstančių ir geranoriškai nusiteikusių žmonių, tad, jeigu netrukdytų …

Betgi turi būti kažkokia išeitis. Žmonijos priespauda, deja, tęsiasi ne vieną šimtmetį. Žmonės ne kartą bandė iš jos išsivaduoti, pvz. revoliucijų pagalba, bet liko apgauti. Minėjau, kad kelias į išsilaisvinimą mažais žingsneliais grįstas. Pokyčiai gali vykti taikiai, sistemos rėmuose. Išeitis yra: GIMINĖS SODYBŲ ĮSTATYMAS.

Toks įstatymas gali užtikrinti ne tik giminės sodybų gyventojų, bet ir kitų tautiečių, tuo pačiu aplinkos apsaugą. Ir ne tik. Tai vienas iš galimų mūsų tėvynės ateities kelių. Pateiksiu tik kelias gaires apmąstymui, toliau reikalingas nuoseklus bendraminčių darbas, pasitelkiant į pagalbą teisininkus.

Įstatyme turėtų būti įrašyta, kad giminės sodyba tai namai, kuriuose gyvenama nuolat. Kuris gyventojas norės teršti savo namus? Atkris visokios privalomos saugojimo zonos, nes kas gi geriau pasirūpins savo aplinka, negu joje gyvenantis ir Meilės erdvę kuriantis žmogus.

Gali būti atskiras nurodymas, kad sodyboje vykdoma gamtinė žemdirbystė, nenaudojant jokių aplinkai kenksmingų medžiagų.

Įsikūrimas turėtų vykti trejų metų laikotarpyje. Sklypas, jeigu jame trejus metus nevykdoma jokia veikla, netenka giminės sodybos vardo.

Sodybietis yra laisvas kurti sodybos aplinką pagal savo norus, tam nereikalingi jokie leidimai (pastatams, kūdroms ir panašiai).

Taip pat svarbu, kad giminės sodyba negali būti parduota, tik paveldima palikuonių arba, jeigu jų nėra, šeimininko nuožiūra artimų giminaičių.

Giminės sodyba bei joje sukurtos bei užaugintos gėrybės atleidžiamos nuo bet kokių, tame tarpe žemės, mokesčių.

Atsiliepkit, prisijunkit. Geros mums kūrybos!

Ingrida