Darbai 2012

Miškas

Prieš mums išsiperkant savas žemes, jose siautė „maras MM“: medžiotojai ir medkirčiai. Deja, Lietuvoje įprasta padėtis. Net atsiradus savininkams, jie jautėsi tikraisiais šeimininkais. Kai mes, remdamiesi žemės savininkų apsaugos įstatymu, pranešėme apie medžioklės draudimą mūsų žemėje, dar ilgai teko įvairiais būdais apie tai priminti: raštiškai, telefoniniais pokalbiais, tvoromis, privačios valdos ženklais. Išlikome atkakliais. Vienas medžiotojų išsivežė savo bokštelį. Tiesa, jį beardant, iškrito iš jo ir susilaužė čiurnas. Nelaimingas atsitikimas įvyko ir tam žmogui, kuris pjovė šimtametes egles. Jis plynai norėjo iškirsti visą mišką. Bevežant medžius, jis susimušė galvą ir sekančią dieną mirė. Tai sužinojome iš pasakojimo moters, kurios seneliams šie miškai priklausė. „Kai mačiau pjaunamus medžius, palinkėjau tam žmogui netekti galvos. Bet tokios baisios nelaimės, žinoma, nenorėjau“ – guodėsi moteris. Tai atsitiko dar prieš mus. Jau išsipirkus sklypus, neužilgo įvyko besiribojančio valdiško miško vagystė. Radome iškirstus gražuolius beržus. Asta verkė. Pranešėme girininkijai, urėdijai, gamtos apsaugos skyriui, policijai. Nupjautus medžius pažymėjome raudonais dažais. Manau, visi buvo įspėti, kad atsirado tikrieji aplinkos sergėtojai. Neteisėtas siautėjimas baigėsi. Užsibrėžėme tikslą išsipirkti valstybinį mišką ir raistą.

Norint išsaugoti Lietuvos miškus, žvėris, žemes, svarbu, kad šalyje kuo daugiau kurtųsi giminės sodybų gyvenviečių. Aplink gyvenvietes žmonės išpirktų miškus, raistus ir sklypus būsimiems bendraminčiams. Tai pasiteisino Krunų sodžiuje, kur išpirkome 22 ha miško. Dėl beatodairiškų kirtimų buvęs didelis miško masyvas palaipsniui traukiasi ir artimoje ateityje gali likti tik tie 22 ha. Taip pat nutiko su žemėmis. Pradėjus kurti Krunų sodžių aplink driekėsi dešimtys hektarų nenaudojamų pievų ir jaunuolynų. Prieš keletą metų atsirado stambus ūkininkas. Jis išsipirko bei išsinuomojo visas „laukines“ žemes ir jas pradėjo tradiciškai dirbti: arti, tręšti ir panašiai. Krunų sodžius tampa žalia oaze dykynėje.

Vilkai

Pavasarį, tik pradėjus sprogti lapeliams, bevaikščiodami užtikome nemažo gyvulio griaučius. Kitą kartą, pamatėme dar kelis. Pirma mintis, žinoma, – medžiotojai. Susisiekus su jais, dievagojosi, jog „dirba švariai“ ir vietoje nieko nepalieka. Tikriausiai tai brakonierių darbas – paprotino mus. Kreipėmės į gamtos apsaugos skyrių, kad išsiaiškintų. Po kurio laiko sulaukiau skambučio, kad mūsų teritorijoje medžioja … vilkai! Jau gauti keli ūkininkų skundai apie prapuolusias avis. Ir tikrai, vėliau nuodugniau apžiūrėję griaučius, aptikome ženklelius, segamus gyvuliams į ausis. Su tokiu džiaugsmu dėkojau man skambinusiam gamtos apsaugos skyriaus darbuotojui už tokią gerą žinią, kad pas mus gyvena vilkai, jog jis tikriausiai pagalvojo, kad man ne visi namie. Dabar iškilo pavojus mūsų vilkams. Vėl kreipėmės į medžiotojus ir įspėjome, kad šiukštu neliestų vilkų. Tuomet dar galiojo draudimas juos žudyti. Nors galime su liūdesiu užtikrinti, kad tikrai juos šaudė.

Vilkai labai protingi žvėrys. Jie viską padarys, kad apsaugotų savo vaikus ar nėščią patelę, net gyvybę paaukos. Todėl žinome, kad jie išliko. Kartais atrandame pėdsakų. Kartais, vaikščiodama viena miške ar laukuose, pasijuntu stebima. Žinau, kad tai įdėmios vilko akys. Bet žinau, kad esu saugi.

Kai žmonės beatodairiškai įsikiša į gamtos tvarką, sugriauna natūralius vyksmus, jiems tenka nuolat „reguliuoti“: išnaikinus vilkus, tęsti kitų žvėrių, ypač žolėdžių, žudymą, kad apsaugoti ūkininkų pasėlius ir t.t. Šis „reguliavimas‘ tampa puikiu pasiteisinimu, pateikiant jį kaip labai reikalingą, dažnai net kaip „meilę gamtai“.

Dabar, kai uždraudėme medžioklę, mūsų žemėse palaipsniui atsistatys natūrali gamtos būtis. Gyvens vėl daug žvėrių ir vilkams užteks maisto – nereikės plėšikauti pas ūkininkus. Pasėliai taip pat bus saugūs. Taipogi svarbu pasikalbėti su apsileidusiais ūkininkais, kad geriau prižiūrėtų savo gyvulius, pvz. nepaliktų naktimis veršelių vienų lauke pririštų, nepatingėtų jų parsivesti į tvartus. Kad už savo žiaurų elgesį ir aplaidumą nereiktų kaltinti vilkų. Gaila, kad daugelis kaimiečių nebesupranta paprasčiausio dalyko, jog pririštas gyvulėlis neturi jokios galimybės nei apsiginti, nei pasislėpti.

Ingrida

Astos svajonė – lauko krosnelė. Tadas ir Deimilė nulipdė sumažintą tokios krosnelės pavyzdį.