Bendruomenės sodyba 2015

Įsigijus turtą, įsigyjami ir rūpesčiai. Kol sodyba mums nepriklausė, matant, kad namo stogas praleidžia vandenį, kad pūva rąstai, negalėjai nieko padaryti, o dabar teko prisiimti atsakomybę ir kuo greičiau gelbėti trobą, sodą. O kaip visur suspėti, kai savo sodyboje statybos pačiame įkarštyje? Dar nė nespėjus užsidengti savo namo stogo jau rūpi bendruomenės trobos stogas, juk pastaruoju metu buvęs gan stiprus vėjas nuplėšė ruberoidą, reik paskubėti, bet tam, kad uždengti stogą dar ne vienas žingsnelis priešaky. Namo viduje jau yra išmūrytas pamatas krosniai, tačiau kaip ant jo išdėlioti tokią, kokios mes norim, kur statyti kaminą, o jį pastatyti turim dar prieš uždengdami stogą, tuomet susiskaičiuoti kiek ir kokios medienos mums prireiks stogo konstrukcijai, sumąstyti ir paruošti stogo puošmenas. Galų gale kokią dangą pasirinkti? Rodos, tie darbai niekados nesibaigs… O mūsų gretos dar skystos, visi sprendimai ir darbai gula ant tų pačių pečių.

Nuplėšus ruberoidą, dideliam mūsų džiaugsmui paaiškėjo, jog stogas apkaltas grebėstais, taigi vienu rūpesčiu mažiau. Iš pradžių mąstėme apie skiedras, jos žymiai pigesnės, bet nendrinio stogo vaizdas vis šmėžavo prieš akis, tad pasiderėję su Vaidu, priėmėm galutinį sprendimą – dengsime nendrėmis. Pamenu, Vaidas jau atvykęs apžiūrinėja namą, aš iš savo sodybos lekiu pas jį. „Na kaip?“ – klausiu uždususi, suprask, ar konstrukcija tinkama nendrių dengimui? „Oi, kaip gerai“ – svajingu žvilgsniu paskendęs toliuose atsako jis. Taip, pas mus labai gražu… Patylim abu, panirę į ramybės, palaimos akimirką. „Papasakok dar apie savo viziją“ – paprašo jis manęs, o išklausęs, balsu mąsto, kažin ar galėtų atsisakyti įprasto gyvenimo būdo. O aš savo ruožtu bandau suprasti, kas gi žmones sulaiko (man atrodo, kad atsisakyti nieko net nereikia), juk matosi, kad idėja patraukli, net geidžiama, bet atmetama… kaip nepasiekiama svajonė…

Šių metų darbinį sezoną prisimenu kaip per miglą, atrodė, smegenys rūksta nuo susitelkimo, tiek visko reik apgalvoti, darbus surikiuoti, o dar ir pačiai darbų krūvas nudirbti. Ir tas lakstymas per du objektus, per dieną susidaro dešimtis kilometrų. Užtat kaip smagu, kai jau pasimato darbų vaisiai. Ir vargo lyg nebūta…

 

Mūsų apylinkės

Labai mėgstu pasivaikščiojimus gamtoje, esu smalsus žmogus, tad vilioja nematytos vietos, todėl, išties, keista, kad apylinkių apžiūrai laiko suradau tik po kelerių metų. Matyt man pakanka Šventasodžio kraštovaizdžio įvairovės. Tik nusipirkus žemes, išsižiūrėjusi žemėlapį, mačiau netoliese esantį vieną kitą ežerą, karts nuo karto prisimindavau, neblogai būtų juos susirasti, bet atrodė, ai toli eiti ir vis atidėliojau. Vieną gražų šio pavasario rytą apsisprendžiau leistis į kelionę ir pagaliau pasižiūrėti, kas gi ten už kalnelio? Kitapus keliuko, pietinėje bendruomenės sodybos pusėje puslankiu užsodintas ąžuolynas, užimantis apie 20 ha. Nemalonu keliauti dirbtinai užsodintu mišku, visur išartos vagos, kojas galima išsisukinėti. Bet nėra ko dejuoti, – išties puiku, jog toks plotas bent jau ilgam bus paliktas ramybėje, o grioviai, augant medžiams, su laiku išsilygins. Praėjus mišką atsiveria graži laukymė, užsibaigianti nedideliu ežerėliu, pasipuošusiu laukinėmis vandens lelijomis. Vaizdas kerintis, bet, štai maloni staigmena, ežerėlio vanduo kriokliu krenta žemyn ir įteka į didelį ežerą. Ir šis grožis vos už kilometro nuo mūsų bendruomenės sodybos! Tiesa, čia jau jaučiasi civilizacija, pakrantės užstatytos tvarkingomis sodybomis, žolytė nupjauta, įrengtos prieplaukos. Manau, vasarą netrūksta vasarotojų. Gerai, kad taip arti, bet ir pakankamai toli. Šurmulys mūsų nepasiekia, o užsimanius įvairovės, galima nueiti pasimaudyti ar paplaukioti valtimi.

Su artimiausiomis apylinkėmis jau susipažinta, o tolėliau dar laukia neatrasti pasauliai, pvz. Velnio duobė, tiesa, Tado šeimyna joje jau lankėsi, bei kiti Aukštadvario nacionalinio parko stebuklai.

Ingrida

Velnio duobė

Strėvos įgriuva