Bendruomenės sodyba 2014

Štai atėjo metas, kai pagaliau, po nelengvų svarstymų, saulėgrįžos šventės proga (taip išpuolė) pasidovanojome bendruomenės sodybą. Mintis apie ją atsirado ne dabar, o prieš gerą dešimtmetį, pradėjus kurti pirmą gyvenvietę. Todėl savo pasakojimą norėčiau pradėti nuo praeities įvykių.

Kurdami Krunų gyvenvietę visi sutarėme – gyvenvietės pamatą sudaro keturi kertiniai akmenys: giminės sodybos, bendruomenės sodyba, mokykla ir paviljonas, kuriame parduodamos sodžiaus gėrybės. Tuo tarpu bendruomenės sodyba apima ir mokyklą, ir paviljoną. Todėl pirmąją gyvenvietę Krunus pradėjome būtent nuo bendruomenės sodybos. Įsigijome seną sodybą su kelių pastatų griuvėsiais ir keletą metų iš eilės nenuilstamai drauge darbavomės: išvalėme aplinką, senomis plytomis išklojome kelią, pastatėme trobą, iškasėme kūdrą. Išlaidas dengėme visi, nes, perkant sklypus, už vieną hektarą mokėjome dvigubą sumą ir pusė jos buvo skiriama bendruomenės sodybos įrengimui. Kas norėjo ir galėjo, prisidėjo papildomu finansavimu. Kasdien vyko talkos, – kiekvienas pats sprendė, kiek gali paaukoti savo laiko ir jėgų. Audronis, kuris neturėjo nei darbo, nei kur gyventi, pirmasis prisiglaudė bendroje sodyboje, kas išties visus nudžiugino, nes esant šeimininkui, sparčiau vyko darbai. Tokia ir buvo pradinė mintis, kad pirmiausia įruošti bendruomenės trobą tiems, kas kūrimosi savo giminės sodyboje metu neturi kur prisiglausti. Mintis graži, bet niekas nepagalvojo, kaip viskas gali pasisukti. Audronis taip iš bendruomenės sodybos ir nebeišsikraustė…

Kaip tai galėjo įvykti? Skaudi pamoka: svarbu pasitikėti, bet taip pat svarbu iš anksto aptarti taisykles ir teisingai sutvarkyti dokumentus.

Bendruomenės sodyba buvo registruota Melanijos vardu, nes tuo metu ji buvo pensininkė ir turėjo daugiau laiko užsiimti su valdininkais. Kai įkūrėme asociaciją – Krunų kaimo bendruomenę kaip juridinį vienetą ir jau galėjome bendruomenės sodybą perrašyti bendruomenės vardu, Melanija nusprendė sodybą pasilikti sau, o po metų parduoti Audroniui. Negaliu pasakyti, kas juos paskatino taip pasielgti, bet priežastys, deja, dažniausiai būna banalios – nuoskaudos ir asmeniškumai.

Kodėl apie tai rašau? Kam knaisiotis praeityje, sakysite ne vienas, ir aš su jumis sutinku, bet tai mūsų patirtis, gyvenviečių kūrimo istorija. Svarbu pasimokyti iš klaidų, taip pat suvokti, jog kartais pasitaiko neįtikėtinų trukdžių, ir ne viskas taip sklandžiai pavyksta, kaip norėtųsi. Galbūt daugeliui Lietuvoje tai visai neįdomu, nes nėra (bent aš nežinau) bendruomenių, kurios turėtų bendrą turtą. Dažniausiai gyvenvietės susideda iš atskirų sodybų, gyvenančių kas sau, tarp panašiai mąstančių kaimynų, kai nėra net bendros gyvenvietės vizijos. Bet nereiškia, kad taip liks ateityje.

Mums – šventasodiečiams – bendra sodžiaus vizija, kuri apima ir bendruomenės sodybą, yra labai svarbi, nes būtent pradinė, kuo detaliau apmąstyta, vizija sudaro tvirtą sodžiaus pamatą. Aiškiai įsivaizduojame bendruomenės sodybos svarbą. Tai vieta, kurioje vyks seminarai, stovyklos, šventės, amatai ir apmokymai. Čia ateityje įsikurs sodžiaus mokykla. Taip pat vyks turgūs, kuriuose sodžiaus gyventojai galės parduoti, mainyti ar dovanoti nuostabias savo giminės sodybose išaugintas ir sukurtas gėrybes. Vis daugiau žmonių, taip vadinamų ekoturistų, ypač iš užsienio, ieško poilsio galimybių ne tik gamtoje, bet būtent ekogyvenvietėse. Bendruomenės sodyboje galima būtų pastatyti keletą nedidelių molinukų (taip pat apmokymo tikslu), kuriuose galėtų apsistoti svečiai bei turistai.

Dažnai, kai pasakojame apie giminės sodybas, žmonės sutinka, kad idėja graži, bet, pagal dabartinį supratimą ir pinigų pirmaeiliškumą vertybių skalėje, kelia vis tą patį klausimą: iš ko pragyventi, kaip užsidirbti pinigų? Štai jums ir atsakymas. Bendruomenės sodyboje vykdoma veikla daugeliui sodžiaus gyventojų galėtų būti ne tik saviraiškos, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Mūsų siekiamybė yra, kad bendruomenė taptų save išlaikančia, t.y. kad gyventojams neliktų būtinybės dirbti miestuose vien dėl atlyginimų. Bendroje veikloje kiekvienas galėtų rasti savo „nišą“: keliadienių seminarų metu reikalingi, pvz. organizatoriai, virėjai, treneriai, pirtininkai ir pan.

Bet svarbiausia ne uždarbis, – sumažinus vartojimą ir išlaidas, tuo pačiu apsirūpinant savu maistu bei vietine infrastruktūra, pinigų poreikis pragyvenimui ženkliai sumažėja. Svarbiausia – sklaida, reikalinga žmonių sąmoningumo pokyčiams. Mes svajojame, kad Šventasodžio bendruomenės sodyba taptų vienu iš šviesios žinios sklaidos centrų Lietuvoje.

Į Šventasodį atvykę pirmą kartą, iškart supratome, kad su mūsų žeme besiribojanti 1,2 ha dydžio sodyba puikiai atitinka susikurtą bendruomenės sodybos vaizdinį. Prasidėjusi Alkakalnio papėdėje, kur stovi nebaigtas rąstinis namelis, ji leidžiasi iki ežerėlio, – ši vieta pati peršasi pirtelei, galbūt rąstinei, o gal net molinio paukščio, – toliau kyla į seną obelų sodą, kuriame kažkada stovėję gyvenamasis pastatas ir lauko virtuvė, dabar išlikę tik planuose, ir užsibaigia nuokalnėje, puikiai tinkančiai mašinų stovėjimo aikštelei.
Neaprašinėsiu, kiek mums teko pavargti, kol Latvijoje susiradome savininkę, įtikinome ją parduoti, nors ji visai nebuvo nusiteikusi to daryti, derybų, bandant nuleisti kainą, nes parduoti, aišku, sutiko tik aukštos kainos dėka, ir kitus smulkius sunkumus. Mūsų nelengvi svarstymai, apie kuriuos minėjau pradžioje, kilo būtent dėl kainos. Iš vienos pusės geidžiamas ateities vaizdinys, iš kitos – suma, trigubai didesnė už turto vertę, nors, tiesą pasakius, kaip galima įvertinti būtent šį turtą? Kiek mums brangi bendruomenės sodyba? Nelengvas išbandymas mums teko. Tamsioji pusė veikia, sukeldama šykštumą, baimes, abejones, nepasitikėjimą, ir tik stiprus troškimas, šviesi svajonė geba atsilaikyti.

Kadangi mes su Regimantu pardavėme savo sodybą Krunuose, už gautus pinigus galėjome nupirkti bendruomenės sodybą. Tiesa, neliko pinigų miškui, kurį svajojame išsaugoti, bet ateitis parodys…

Sekanti ne mažiau svarbi užduotis – susitarimai, kurie būtini bendruomenės sodybos idėjos išsaugojimui ir įgyvendinimui. Žinoma, mes iš anksto daug apie tai mąstėme, bet išties sunku rasti tinkamiausią variantą. Asmeniškai man priimtiniausias – be jokių taisyklių, kai visi tvarkosi geranoriškai ir smagiai, pasitikėdami vieni kitais, bet, deja, šis bandymas Krunuose nepavyko. Kol kas apsistojome ties tokiu sprendimu: kiekviena šeima (giminės sodyba) už tam tikrą piniginį įnašą gali tapti bendruomenės sodybos nariais, t.y. įgyti teisę dalyvauti bendruose sprendimuose ir veikloje. Žmogus, žinodamas, kad sumokėjo nemažą sumą, turėtų jaustis atsakingu. Turėtų… bet Krunų patirtis (ačiū Krunams už neišsemiamą pamokų kiekį) rodo ką kitą, – iškilus bendruomenės sodybos praradimo pavojui, dauguma žmonių sumišo ir atsitraukė. Jeigu būtų vieningai pasipriešinę, manau, sodybą būtume išsaugoję. Nepajuto tuomet žmonės nei bendruomenės sodybos svarbos, neprisiėmė atsakomybės – nesidomėjo net, kur nukeliauja jų pinigai, nesuprato, jog yra paprasčiausiai apvagiami. Tuomet buvo padaryta daug klaidų, kurių būtina išvengti.

Išvada tokia: nariais galėtų tapti tik tie giminės sodybų kūrėjai, kurie suprastų bendruomenės sodybos vaizdinį, jo svarbą, ir, žinoma, norėtų dalyvauti bendroje veikloje. Tie, kurie prisiimtų atsakomybę (nepainioti su asmeniškais reikalavimais ir lūkesčiais: jeigu sumokėjau, tai reiškia galiu daryti, ką noriu). Ir, žinoma, tie, kurie įmokėtų reikiamą sumą. Likusiems galiotų svečio teisės. Aišku, siektina, kad kuo daugiau sodžiaus gyventojų norėtų tapti nariais, – ne tiek dėl didesnių bendruomenės kūrybinių bei finansinių galimybių, – kiek dėl bendros idėjos supratimo ir palaikymo.

Sprendimų priėmimas vyktų viešėje, kai visų balsai lygūs, o galutinis sprendimas priimamas vienbalsiai. Šis senovės būdas vis plačiau taikomas Rusijos gyvenvietėse. Įdomu ir mums pabandyti, be to, kol nedaug žmonių, lengviau viešę įvaldyti, o po to, didėjant gyventojų skaičiui, sklandžiai pritaikyti. Neturėtų kilti sunkumų tarp žmonių, siekiančių tų pačių tikslų. Todėl labai svarbu išlaukti bendraminčių.

Mūsų bendraminčiai – tai žmonės, mąstantys ne tik apie savo ir šeimos gerovę, bet siekiantys gerovės visiems Žemės gyventojams. Tai žmonės, kurie turi drąsos susidurti su savo vidine nedarna ir yra pasiruošę su ja tvarkytis, suvokiantys, jog neatkūrus vidinės darnos, nebus jos ir išorėje. Mūsų bendraminčiai yra tie, kurie siekia ne tarnauti Dievui, o dalyvauti bendroje džiaugsmingoje kūryboje!

„Iš kur jūs tokių žmonių paimsit?“ – dažnai mūsų klausia. Mes tikime, kad jūs esate.

Jeigu pajutote, kad mūsų idėjos jums artimos, jeigu pamilote Anastasijos svajonę ir panorote savo gyvenamą aplinką paversti meile spinduliuojančiu rojaus sodu, jeigu neišsigandote sunkumų bei nepatogumų ir panorote bendroje veikloje savo kūryba dalintis su kitais žmonėmis, – jūs mūsų bendramintis. Laukiame jūsų.

Ingrida