Kurdami giminės sodybas neišvengiamai susiduriame su protėvių palikimu: istoriniu, kultūriniu, dvasiniu, fiziniu. Neišvengiamai susiduriame ir patys su savimi: kas esu? Dėl ko esu?

Ir kaip nekeista, nors gyvename informacinio šėlsmo laikmečiu, atsakymams į esminius klausimus kelias užkirstas. Švietimo (šviesa, šviesti) nebėra, vietoje jo – mums bereikšmis svetimžodis „edukacija“, - lyg perauklėjimo kolonija, sukurta tam, kad nebeatsektume tai, kas svarbiausia.

Susigrąžindami gimtines ir tėvynes priartėjame prie Dievo, Žmogaus pirmapradžių vaizdinių, kuriuos mums paliko mūsų tolimieji protėviai. Mūsų kalboje, žodžiuose, paskirose raidėse ir garsuose yra reikšmės (kodai), sutelkusios esmingiausius tautos pasaulėžiūros bruožus. Pirmapradžių reikšmių atskleidimas suteikia prieigą prie žinių lobyno. Apie tai rašė Vydūnas: „Mūsų tautos kalboje vis dar glūdo aiškiausia ariškų tautų sąmonė“. Dar anksčiau panašią mintį kėlė I. Kantas: „Lietuva turi būti išlaikyta, nes jos kalba yra raktas, kuris padės atspėti ne tik kalbotyros, bet ir istorijos mįsles“.

Sunku net įsivaizduoti, kaip gudriai keičiama žmonių mąstysena. Žinant, kad kiekvienas žodis (nekalbant apie atskiras raides) talpina savyje reiškinio prasmę, paaiškėja kaip kuriamas pasaulio suvokimas. Žodžiai gali atspindėti pirmapradę Tiesą, o pakeitus jų prasmę, tie patys žodžiai jau atspindės kitokį pasaulį. Ir niekas šios klastos nepastebės. Dėl raktinių žodžių tebevyksta sąmoninga ir pasąmoninga kova.

Taip mūsų protėvių gyvo pasaulio pajauta buvo keičiama į mirties kulto  (kryžiai, nukryžiuotojo vaizdinys) įsigalėjimą. Taip pirmapradis žmonių – Dievo vaikų – vaizdinys buvo pakeistas į kitą – nuodėmingo, menko, paklusnaus vergo.

Stebina tai, kad krikščioniškame pasaulyje atvirai apie tai kalbama, rašoma. Iš kitos pusės, kas čia nuostabaus, juk jie karą laimėjo, o šiuo metu daugelis įsitikinę, jog laukinius pagonis atvedė į dvasingą kelią. Jiems tai pasiekimas, o ne nusikaltimas. Ir pykti negali, nes misionieriai bei kiti tikintieji tikėjo, ir po šiai dienai tiki, jog jie gelbėja pasaulį, skelbia Dievo (kurio?) žodį. Jie įsitikinę, kad visos priemonės tam tinkamos. Tai dažnai geri, mieli, bet pasiklydę žmonės, nežinantys, kokie darbai per juos vykdomi. Pažįstame puikių žmonių, kuriems bažnyčia suteikia taip trokštamą ramybę ir gyvenimo prasmę. Tai jų pasirinkimas. Mūsų tikslas ne kažkurios religijos kritika, o Tiesos paieška, pasitelkiant savo kalbą.

Atskleisdami žodžių reikšmes, priartėjame prie juose įamžintų mūsų protėvių minčių ir jų pasaulėvokos, tuo pačiu atrandame galimybę susigrąžinti gyvo pasaulio pajautą, savo istoriją.

Taigi, šiame skyrelyje į mums įprastus žodžius pabandysime pažvelgti kitaip, žaismingai ir smalsiai, kai kada moksliškai, o kai kada – nemoksliškai, surašydami savo pamąstymus ir paieškas, įvairių reikšmių variantus, taipogi pateiksime kitų bendraminčių atradimus.

Kai kurių raktinių žodžių pirmapradės reikšmės, aprašytos

Jono Trinkūno knygoje „Lietuvos senosios religijos kelias“:

„Žodžiai „šventa“, „šventumas“ šiandien plačiai vartojami lietuvių kalboje, tačiau nedaugelis žino, jog yra dvi skirtingos šio žodžio vartojimo tradicijos – krikščioniška ir baltiška-lietuviška. Lietuvos šventosios upės, upeliai, šaltiniai nesusiję su krikščionių šventumu. Žodis šventas senosiose kalbose semantiškai artimas augimui, gyvybei. Baltiškais šventumas, kurį išsamiai aprašė V.Toporovas (Toporov, 1987: 184-246) susijęs su gamta, su intensyviu gyvybės pasireiškimu, su švytėjimu (vandens, žiedų ir t.t.), šviesa (tos pačios šaknies žodžiai). Baltiški žodžiai, ypač hidronimai ir vietovardžiai, su šaknimi švent- atspindi gilią senovę, ikikriščionišką epochą. Tai upės bei upeliai Šventoji, Šventė, Šventupis, Šventvandenis ir kt., ežerai Šventas, Šventežeris, Švenčius ir kt. Nemažai yra gyvenviečių ir kaimų – Švenčionys, Švenčionėliai, Šventa, Šventakalnis, Šventininkai ir kt.

 O slavų tos pačios šaknies žodžiai, kaip teigia V.Toporovas, rodo jau krikščionišką semantiką, tad šventumas vis dažniau buvo perkeliamas žmogui, nusipelniusiam krikščionybei, dažniausiai mirusiam ar nužudytam. Lietuviams tai visai nebūdinga, nes jų šventumas susijęs su gyvybe. Štai kodėl lietuviai beveik neturi šventųjų krikščionių, išskyrus šv. Kazimierą, kurį atkakliai propagavo bažnyčia.

(...) Žodžio „šventas“, kaip ir kitų raktinių žodžių, prasmės keitimas vyksta net ir mūsų laikais. Pavyzdžių galima būtų pateikti daug. Prie Užpalių yra Krokulės šaltinis, garsėjantis šventu gydomuoju vandeniu. Žmonės lanko šaltinį, ypač per šv. Trejybės atlaidus. Viena etnologė stebėjo, kaip susirinkusios moterys sėmė į butelius šaltinio stebuklingo vandens. Bet štai atvažiavo kiek pavėlavęs kunigas ir ėmė šventinti šaltinį. Moterys sureagavo taip – jos išpylė savo vandenį ir prisipylė jau pašventinto vandens. Jos tarsi pripažino, kad šaltinis savaime nėra šventas, jeigu jo laiku nepašventino kunigas. Bažnyčia, stengdamasi perimti neišnaikinamus papročius į savo rankas, įvedė vandens ir ugnies šventinimą, tuo teigdama, jog pačioje gamtoje nėra šventumo.

Skaista, skaistus“. Lietuvių tradicinėje kultūroje pagrindinė prasmė – tai gyvybės apraiškos kulminacija, tai šviesus, gražus, spindintis, rausvas, sveikas žmogus, uoga ir pan. Liaudies dainose šios prasmės yra pagrindinės: tai skaisčios uogos, skaistūs veidai ir kt. Senieji bažnytinių tekstų vertėjai į lietuvių kalbą negalėjo rasti lietuviško atitikmens lenkiškų tekstų „čystatai“. Todėl „čystata“ lietuviškoje bažnytinėje terminijoje gyvavo iki XIX a. Net Antano Juškos vestuviniuose aprašymuose kalbama apie „stoną čystatos“. Dabar įsigalėjęs skaistybės terminas pakeitė „čystatą“ tik XX amžiuje. Ši prasmė nebūdinga nei baltų, nei senajai lietuvių kultūrai, nes skaistybė čia reiškia ne gyvybės apraiškos kulminaciją, bet abstrakčią garbingumo būseną. Naujoji skaistybė – tai celibato atvejis, tokios prasmės žodžių vartojmo mes nerasime nei mūsų folklore, nei senuosiuose tekstuose.

Doros“ sąvoka šiandien vartojama kaip moralės sinonimas ir reiškia žmonių elgesį reguliuojančią normų visumą. Norėdami išryškinti paprotinės dorovės principus, turime peržvelgti „doros“ kaip žodžio ir sąvokos ištakas lietuvių tradicinėje kultūroje. Žodis „dora“ etimologiškai siejasi su veiksmažodžiu „daryti‘. Tai labai svarbus faktas, kurį papildo ir daug kitų tos pat kilmės žodžių – „derlius“, „dermė“ ir pan. Darbas – tai žmogaus veiksmas. (...) Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra geras pavyzdys, sujungiantis šias sąvokas: „Žmogus, kuris dera prie visų gerų darbų, tas doras“.

Amžius, Amžina“ – gyvenimo trukmė, gyvenimas. Prūsų „amsis“ reiškia „tautą‘, arba tai, kas gyvena, plečiasi, turi gyvybinių jėgų. Dabartinė „amžiaus“ prasmė daugiau reiškia laiko trukmę, žodyje jau išblukusi gyvybės galių prasmė. Lietuviškos maldos ir užkalbėjimai paprastai būdavo baigiamos „ant amžių amžintųjų“.

Malda. Vytauto Mažiulio nuomone (Prūsų kalbos etimologinis žodynas), „maldos“ reikšmė buvo „daryti švelnų, minkštą, ir, tam tikra prasme, jauną“. Tai bendravimo su žmonėmis ir dievais forma, būdinga baltų kultūrai. Senoji šio žodžio prasmė patvirtina baltų kultūros taikingumą ir ramumą. Skleisti gėrį, ramybę ir grožį – toks buvo baltų idealas. LKŽ VII tome rasime žodžius „maldenti, maldyti“ (tramdyti, raminti), „maldikis“ (vaidila, žynys), „meldžiamas“ (gerbiamas, gerbiamasis) ir kt.

Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog įsigalinti naujoji kultūra ir religija stengėsi nuslopinti lietuvių-baltų civilizacijos vieną iš svarbiausių idėjų – gyvybės idėją. Platesnė raktinių žodžių analizė patvirtins šią mintį. O štai ką mano patys bažnyčios ideologai. 1938 m., pažymint Lietuvos krikšto 550 metines, pasirodė leidinys „Krikščionybė Lietuvoje“ (1938), kuriame rašoma: „Reikėjo reformuoti visas lietuvių galvojimo sąvokas. Krikščionėjimo vyksmas ėjo iš lėto, jis buvo komplikuotas ir reikalavo ilgesnių amžių atitraukti lietuvių tikėjimui nuo gamtos. Jie, kaipo gamtos tauta, per daug artimai buvo susigyvenę su gamta ir davėsi josios pavergiami. Žymią gyvenimo sritį, kuri kitados tvarkėsi gamtiniais dėsniais, ji ėmėsi normuoti bažnytinės teisės kanonais. Katalikų Bažnyčia reformavo ir tuos gamtinius įstatymus, kuriais nuo senovės gyveno pagoniškoji Lietuva.““

Nuo vaikystės mums kalama į galvas, jog mūsų laukiniai protėviai neturėję rašto ir tik savistoviai pavyksta susižinoti, lygtai buvusios kažkokios runos, kurioms kažkodėl nereikalingas deramas dėmesys. Mes kvailinami, atseit kultūra prasidėjusi tik po krikščionybės įvedimo, o mūsų pirmoji knyga, - koks pasiekimas! - buvusi M.Mažvydo germaniškomis raidėmis surašytas katekizmas.

Tūkstantmečiais vyksta žinių naikinimas visame pasaulyje, apie ką liudija senųjų knygų, bibliotekų padegimai, biblijos ir senųjų raštų perrašymai, istorijos klastotės. Vietoj žinių mums pakišta in-formacija ( įformuota, įdėta, sukurta forma, rėmai).

Naikinimo neišvengė raidės, garsai, kas tęsiama net šiomis dienomis, pvz. bandant suvienodinti tarmes, kirčius.

Visa laimė, Rusijoje pavyko išsaugoti senąjį raidyną, kuris greičiausiai kažkuriuo istoriniu tarpsniu buvo bendras visiems mūsų žemėse gyvenusiems gentainiams (gentims, giminėms). Štai Olegas ir Edmundas išsamiai pristato senojo rašto kiekvieną raidę:

Įvadas


https://www.youtube.com/watch?v=m_9ArdDjxJw

1 dalis


https://www.youtube.com/watch?v=9yXxVtKOtW0#t=5.900104

2 dalis


 

https://www.youtube.com/watch?v=FJPO_xBzBD4

3 dalis


https://www.youtube.com/watch?v=06csg6CTwgk

4 dalis


https://www.youtube.com/watch?v=F3x1Wo4qFVs

5 dalis


https://www.youtube.com/watch?v=p9pE_dCljZU

6 dalis


https://www.youtube.com/watch?v=EJ_6ZJKMj9s

7 dalis


https://www.youtube.com/watch?v=XsUF70ZrGzk

 

Suprantant šių raidžių reikšmes galbūt įmanoma sąmoningai pradėti rašyti bei skaityti knygą, parašytą „linksmomis savo dangiškojo Tėvo raidėmis“, apie kurias kalbėjo Anastasijos sūnus Volodia?

„Ir aš supratau neįtikimą dalyką. (...) Kiekvieno augalo vardas prasideda tam tikra raide, o kai kurie augalai juk turi ir po kelis vardus. Vardas prie vardo, raidė prie raidės, ir susidaro skiemuo, o paskui žodis, sakinys. O po kiek laiko sužinojau, kad visą taigos erdvę aplink Anastasijos progumėlę supa ne šiaip chaotiškai augantys medžiai, krūmeliai ir žolės. Didžiulė erdvė aplink Anastasijos progumėlę išrašyta tikrai gyvomis raidėmis – augalais. Atrodė, kad šią negirdėtą neregėtą knygą galima skaityti ir skaityti, ir ji niekada nesibaigs. Įdomiai išeina: iš tų pačių augalų vardų, jeigu skaitai iš šiaurės į pietus, susidėlioja vienokie žodžiai ir sakiniai, iš vakarų į rytus – kitokie. Griežtai laikantis apskritimo – vėl kitokie. (...) Tačiau, kas, kada ir kiek šimtmečių rašė šią įstabią knygą? Anastasijos protėviai - karta po kartos? Ar?...Galiausiai po kiek laiko iš Anastasijos išgirdau trumpą, lakonišką atsakymą: „Tai mano protėviai karta po kartos per tūkstančius metų išsaugojo šios knygos raides tokia seka, kaip buvo pradžių pradžioj“.“ V. Megre „Giminės knyga“

Galbūt pradžių pradžioj būta bendravimo mintimis, po to atrastas linksmasis raidynas ir pereita prie kalbėjimo tariant garsus ir jų junginius. Galbūt nebeverta ginčytis, kad kadaise būta vienos kalbos. Ir šiuo metu giminingose kalbose yra išlikusių bendrų žodžių, kurių reikšmių paaiškinimus įmanoma atsekti pasitelkiant mūsų kalbą. Pateikiame kelis pavyzdžius.

Žodis „idėja“. Norint atrasti reikšmę, ieškomas veiksmažodis, nes veiksmas vyksta prieš daiktą (daiktavardį). Įdėti. Minties į vaizdinį įdėjimas, vaizdinio sukūrimas.

Žodis „lyderis“. Lydėti. Lydėti žmogų, sumanymą, lydėti veiksmą, virsmą ir panašiai. Šiuo atveju mūsuose buvęs teigiamas žodis, patekęs kitų tautų įtakon, grįžo su neigiamu atspalviu. Lyderis painiojamas su vadovu. Vadovas – vadovauti. Vedlys – vesti. Tarnautojas – tarnas – tarnauti, patarnauti. Valdininkas, valdytojas – valdyti. Vadyba gali būti kildinama nuo vesti arba nuo valdyti. Pirmininkas – pirmauti, eiti pirmam.

Svetimžodžiai prezidentas, direktorius, ministras mums bereikšmiai, todėl, norint juos suprasti, reiktų išsiversti į savo kalbą.

Įdomios sąsajos su rusišku žodžiu „vedma“, pas mus verčiamu į raganą, beje, turime ir raganių – tie, kurie saulę gano. Ved-ma arba vedajuščiaja matj,  vedančioji (reginčioji) motina. Siejasi su baba jaga  boba jėga. Sanskrite baba reiškia tėvą, bet dažnai naudojamas, išreiškiant pagarbą už nuopelnus, išmintį. Mūsų kaime (Skaistgirio raj.) senelę buvo įprasta vadinti baba, savąją vadinau babyte. Galbūt baba sanskrite anksčiau reiškė Tėvą – Dievą, todėl gali būti ir moteriškos ir vyriškos giminės, o gal tiesiog įvardijant išmintį, kas paaiškintų lyties kaitą. Visgi greičiausiai tai susiję su kai kuriose šalyse buvusiu matriarchatu, kuris keitėsi į patriarchatą, tuo pačiu motinos pagarbos vaidmuo galėjo keistis su tėvo pagarbos vaidmeniu. Tuomet mums pavyko išsaugoti nekintamą supratimą, kai ir motinos ir tėvo vaidmuo išlieka savo vietose, vyras ir moteris vienodai mylimi Dievo vaikai. Todėl visokie matri-patri-chatai mūsų kalboje bereikšmiai.

Kai naudojame svetimžodžius, kurių reikšmė mums nesuprantama, galime susipainioti arba būti supainiojami. Pavyzdžiui, dažnai pasitaikantis žodis tolerancija. Lietuviškai reikštų pakantumą. Pakęsti, turėti kantrybės, kentėti. Iki kokios ribos galiu pakęsti, o nuo kokios pakęsti jau nebevalia. Todėl mums pateiktas kaip teigiamas, šis žodis iš tiesų turi visai kitą reikšmę.

Madingu tapęs svetimžodis ekologija arba jo trumpinys eko. Šis žodis mums bereikšmis. Kadangi jo net nepavyksta išversti į mūsų kalbą ir kiekvienas jį gali savaip išsiaiškinti, atsiranda įvairių išvedžiojimų galimybė. Ieškome atitikmens,  galbūt tai švara, tiesiogiai susijusi su sveikata (švaresnis maistas). O gal ekoūkis atitinka gamtinę žemdirbystę, tai kodėl nevadinti tiesiog lietuviškai gamtine žemdirbyste? Vieniems ekonamai, kai sienos iš natūralių medžiagų, bet stogas gali būti šiferinis, kitiems – kai visas namas iš natūralių medžiagų. Tai galima tęsti ir tęsti. Nenuostabu, kad priešdėlis eko visur lipinamas kaip koks kokybės ženklas, o jūs jau patys sau išsiaiškinkite, ką jis reiškia: ar švarią gamybą, ar gaminius, o gal švarų gamintoją. Neatsitiktinai tas pats priešdėlis randamas ir kitame svetimžodyje – ekonomija. Kai naudojamas bereikšmis žodis, gaunasi košė, dažnai ir nesusišnekėjimas, o gamintojams, kurie iš tiesų pateikia itin švarią prekę,  tiesiog meškos paslauga.

Kodėl svarbi žodžio reikšmė? Reikšmingas žodis nusako vaizdinį. Jis yra žymiai daugiau, plačiau, giliau, negu sąlyginai suprantamas pavienių raidžių ar garsų kratinys. Palyginkime žodžius sodyba, ekosodyba, giminės sodyba. Koks vaizdinys, tariant žodį sodyba? Koks – ekosodyba? Ir koks – giminės sodyba? Jeigu visai trumpai, tai sodybos vaizdinys nusako ne tik sodų reikšmę, bet apima ir mūsų tautos istoriją, papročius, gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, poilsį ir t.t. Pridėtas žodis giminės papildo sodybos vaizdinį. Gimtis-gyvybė-gamta-giminė-gimta-gimtinė. Čia pabrėžiama ryšio su šeima, gimine, tauta, žmonija, gamta, Žeme, Dievu, Visa-ta svarba. Šį vaizdinį galima plėsti iki begalybės.

Ekosodybos vaizdinys lyg kažkoks neaiškus, susiaurintas ir įstatytas į kiekvieno žmogaus asmeninį eko suvokimo rėmą.

Giminės sodybų gyvenvietės vaizdinys? Gyvastis, gyventojas, gyvenimas. Šiuo atveju gyvenamoji vieta, susidedanti iš giminės sodybų. Žodis gyvenvietė mums turi nemalonų prieskonį, likusį nuo tarybinių laikų, kai vienkiemių gyventojai buvo suvaryti į dirbtinai sukurtas gyvenvietes. Ekogyvenvietė to prieskonio neturi, bet vaizdinys vėlgi neaiškus, pagal kiekvieno asmeninį supratimą.

Žodis kaimas. Kaimenė, kaimynas. Vaizdinys daugeliui siejasi su nešvara, gyvuliais, traktoriais.

Žodis sodžius. Šis vaizdinys kiek išsitrynęs, nes jau retai naudojamas, todėl vieniems tai sodybos atitikmuo, kitiems, apimantis daugiau – keliolikos sodybų sandraugą, – gyvenvietės atitikmuo. Iš tiesų sodžiaus sąvoka greičiausiai apibrėžia giminystės ryšių pagrindu susikūrusias kelioliką sodybų. Sodžius galbūt artimiausias giminės sodybų gyvenvietės vaizdiniui, tik šis kuriamas ne vien kraujo ryšio, bet ir bendramintiškumo pagrindu.