Įžvalgos

Nuo ko pradėti?

Kodėl giminės sodyba?

Kodėl bendruomenė?

Bendraminčių atranka

Klaidų baimė

Vaizdumo periodo klaida

Varnos žinia

Švytintis kamuolys

Kai Meilė atsitraukia

Nuo ko pradėti?

 

Manęs dažnai klausia, nuo ko pradėti. Remdamasi Anastasijos patarimais ir savo patirtimi, noriu atkreipti jūsų dėmesį į kelis svarbius pradinius žingsnius. Tikiuosi, šios žinios bus jums naudingos.

Aiški asmeninė vizija. Iš pat pradžių, dar neišsirinkus žemės, svarbu kuo tiksliausiai viską apgalvoti, įsivaizduoti. Dabar suprantu, kokie teisingi ir svarbūs šie Anastasijos žodžiai. Svajokit drąsiai, nevaržydami savo vaizduotės. Nors ir atrodytų, kad tai neįmanoma, kad galbūt per dideli norai. Savo šeimos ir giminės vietos vaizdinį ilgai savyje brandinau, kol iki smulkmenų jį susikūriau, ir tik tuomet jis įsikūnyti galėjo.

Tvirtas apsisprendimas. Esu dėkinga giminei už perduotas savybes: užsispyrimą, ryžtą ir drąsą. Kitiems galbūt dažnai atrodau nesuprantama, galbūt kartais ir pati sau, bet džiaugiuosi, kad girdėdama savo sielą, neišsižadu ir neišduodu jos, kokius protingus išvedžiojimus man protas bepasiūlytų. Tik tuomet svajonė išsipildys, kai ji jūsų gyvenime taps pagrindine siekiamybe. Kai viskas, ką beveiktumėte, bus skirta svajonei įgyvendinti. Jeigu, dar norisi, daug ką išbandyti, pavyzdžiui gyvenimą mieste ar kitose šalyse, keliones, profesinius sugebėjimus, o giminės sodybos kūrimas – tik vienas įdomus bandymas tarp kitų, neskubėkite. Geriau viską išbandykite ir giminės sodybą kurkite tik tuomet, kai nebeįsivaizduosite savęs be jos, kai tai bus jūsų pats stipriausias troškimas. Tuomet, susidūrę su fiziniais ir moraliniais sunkumais, neatsitrauksite, o kaip tik sustiprėsite ir patirsite kūrybinio džiaugsmo pilnatvę.

Vietos pasirinkimas. „- Pirmiausia Žemėj išsirink sau vietą iš visų tam tinkamų patinkamiausią, - tokią, kokioj norėtumei gyventi, kurioj saviems vaikams linkėtum nugyventi visą amžių ir provaikaičiai kurioje minėtų vis tave geru žodžiu. Toj vietoj klimatas tau turi būti malonus. Hektarą žemės pasiimk toj vietoj, kad ji per amžius būtų tavo.“ (V. Megre, „Pasaulio sukūrimas“).

Kai kuriose šalyse vietovės administracija žemes skiria savo nuožiūra. Dažnai tai buvusios intensyvios žemdirbystės nuniokoti žemės plotai, prilygstantys pusdykumei. Žmonės su meile prisiima atsakomybę už šį, jiems paskirtą, tėvynės lopinėlį ir puoselėja jį lyg nuskriaustą našlaitį. Lietuvoje, turint didesnę pasirinkimo galimybę, atrodytų, viskas turėtų būti paprasčiau. Visgi susiduriama su įvairiais apsisprendimo sunkumais.

Mano patirtis rodo, kad labai svarbu pajusti, kad tai būtent ta vieta, kurioje įsivaizduoji save visą amžinybę. Bet prieš tai reikia amžinybę suvokti. Kol jaučiau savo mirtingumą, kitokius mačiau tikslus ir siekius. Dabar tikrai žinau, kad noriu čia būti visada. Savo giminės sodyboje. Šventasodyje. Čia mano jungtis su Žeme ir su Visata. Čia pati gražiausia vieta mano vaikams. Čia mane supa bendraminčiai.

Galbūt jau esate pasirinkę sklypą ir norėtumėt paklausti, kaip žinoti, ar tai jūsų vieta? Jeigu karts nuo karto išlenda įkyri mintis, abejonė, ar tikrai tokią vietą, kraštovaizdį įsivaizdavot, jeigu norisi palyginti tą vietą su kitomis, - o gal ten gražiau, tai, tikriausiai, ne jūsų svajonių vieta. Bet jeigu jau pasirinkote ir neužtenka drąsos keisti, o gal prisirišote prie pasodintų medelių ir nė už ką nenorite jų palikti, tai nieko baisaus – jūsų vaikai, gimę šioj žemėj, giminės sodybą mylės labiausiai už visas. Jiems tai bus jų vieta. Aš norėjau šį jausmą patirti pati. Gal tik dabar įvyko mano Sielos gimtis - pabudimas. Jeigu ir jums pavyko pasirinkti pagal sielos balsą, džiaugiuosi su jumis.

Bendraminčiai. Svarbu, kad jūsų ir besikuriančių kaimynų tikslai sutaptų. Todėl, prieš apsisprendžiant, patartina kuo smulkiau išsiaiškinti aplinkinių pasaulėvoką, gyvenvietės susitarimus, planus. Drąsiai ir atvirai išsakykite savo viziją, abejones, siekius. Gali būti, kad nuoširdžių pokalbių metu jūs rasite sau atsakymus ir išsisklaidys jūsų abejonės. Galbūt suprasite, kad siekiate visai kitokio gyvenimo būdo ir jums su šitais žmonėmis  nepakeliui. Tuomet ir jūs ir bendruomenė bus laiku apsaugota nuo galimų nesutarimų ateityje.

Ingrida 2012m.

Grįžti aukštyn

 

Kodėl giminės sodyba?

 

Vis daugiau žmonių Lietuvoje susižavi gyvenimo gamtoje idėja. Šiuo metu stebimas stichiškas judėjimas, vadinamas „ekologiniu“. Pavienės šeimos perka senas sodybas, įsikrausto, o vėliau ieško bendraminčių. Arba didesniuose žemių plotuose kuriasi žmonės, siekiantys įvairiausių tikslų.

Lietuvoje gyvenimas kaime nieko nestebina, nes beveik pusė tautiečių juose gyvena. Tai kas gi naujo tame judėjime? Gal, kelioms kartoms paragavus miestietiško gyvenimo, ir neradus ten pažadėtų aukso kalnų, vyksta grįžimas prie buvusio protėvių gyvenimo būdo? Ir visgi, grįžimu to nepavadinsi, nes įgijus naują patirtį, išbandžius technokratinį kelią, jau kitas sąmoningumas, suvokimas. Būtent kitoks sąmoningumas yra pagrindinis besikuriančių skirtumas nuo įprastinių kaimiečių. Koks tas naujas sąmoningumas? Galbūt tai žmogus, suvokęs beatodairiško vartojimo pasekmes, nebenorintis dalyvauti planetos niokojimo varžybose. Galbūt žmogus, kuris galvoja apie savo, ypač savo vaikų, sveikatą. Galbūt tai žmogus, norintis išbandyti kūrybines jėgas, savo rankomis galintis pasistatyti namą, apsirūpinti sveikais maisto produktais. Išsilaisvinti iš nuolatinių pinigų vaikymosi varžybų. Galbūt tai žmonės, paprasčiausiais siekiantys laimingesnio gyvenimo.

Koks gi reiškinys „giminės sodyba“? Kuo jis skiriasi nuo ekologiškai besikuriančių gamtoje? Dar visai nesenai mūsų šalies istorija mena ištisomis giminėmis gyvenusius sodžius, kai sodybas perduodavo iš kartos į kartą. Tai truko šimtmečius, gal net tūkstantmečius. Giminės gyvenamoji vieta ir buvo tėvynė: mylima, puoselėjama, ginama. Prasidėjus sunkiems laikams, kai mūsų šalį puolė ir niokojo atėjūnai, giminės sodybų sodžiai buvo sugriauti, gyventojai išžudyti bei išblaškyti. Kelių šimtmečių eigoje palaipsniui buvo sukurti masiniai žmonių telkiniai – miestai. Likę kaimų gyventojai privalėjo tapti ūkininkais, aprūpinančiais miesto žmones maistu. Ši situacija, vis labiau išsigimdama, pasiekė mūsų laikus.

Giminės sodybų sodžių atkūrimas, tai, visų pirma, tėvynės sugrąžinimas. Mylimos, puoselėjamos, saugomos. Tai mūsų ryšio susigrąžinimas su žeme ir mus supančia gamta, kurią mūsų protėviai laikė šventa. Tai mūsų šventumo atgimimas. Prisiimdami atsakomybę už visa, kas mus supa, vėl atstatome ryšį su dieviškumu, protėvių išmintimi. Nutiesiame tiltą į kitokią ateitį.

Buvusios giminės sodybos saugojo protėvių atminimą. Išnaikinus senuosius kaimus buvo prarasta mūsų istorijos atmintis, sutraukyti giminystės ryšiai. Giminės sodybas tenka atkurti ant griuvėsių, pradedant nuo nulio: be atminties, pakirstomis šaknimis, be suvokimo. Pasitelkiant savo vidinį balsą, pasąmoningai nujaučiant kelio kryptį. Tikriausiai tai ne ta vieta, menanti mano protėvius šimtmečiais. Tegul naujoji vieta, giminės sodyba, tampa rišančia grandimi, surenkančia be vietos besiblaškančias protėvių sielas. Laikas juos nuimti nuo aukurų, nuo piliakalnių, kurie mena kraują, ugnį ir kančias. Laikas nustoti garbinti ir paprastuose dalykuose ieškoti „mistikų“ , idant mums kažkas „iš viršaus“ padėtų. Laikas sugrąžinti mūsų protėviams, giminei, namus. Pakviesti jų sielas dalyvauti bendroje kūryboje, atkuriant giminės sodybą tame žemės kampelyje, kurį parinko mūsų širdis. Čia praeitis per dabartį apsijungia su ateitimi. Būties vientisumas atsistato. Gijos susijungia.

Kai vyras ir moteris, mylintys vienas kitą, sąmoningai, bendromis jėgomis kuria savo ir savo vaikų ateitį konkrečiame žemės lopinėlyje, jie čia sukuria Meilės erdvę. Visa aplinka alsuoja jų meile, atsispindi kiekvieno žolyno žiedelyje, vaisiaus syvuose. Darnioje šeimoje gimsta darnūs vaikai, turintys neatsiejamą ryšį su gamta, mylintys savo tėvynę. Tokios šeimos tampa darnios valstybės pagrindu.

Dar daug kas sutelpa „giminės sodybos“ sąvokoje: gamtinės žemdirbystės būdu užsiauginami maisto produktai, galimybė švariais produktais aprūpinti kitus tautiečius, kūno ir sielos sveikata, ramus, laisvas, laimingas gyvenimas darnios gamtos apsuptyje, užsiėmimas kūrybine veikla (amatai, menai), smagus bendravimas ir bendra kūryba su kaimynais – bendraminčiais, švietėjiška veikla (šventės, stovyklos, įvairūs užsiėmimai), savitvarka, savišvieta ir vaikų mokykla, saviraiška projektuojant, statant, įruošiant ekologinius namus, istorinė atmintis ir kita. Giminės sodybos kūrimas – tai (kol kas) nesibaigiantis darbas su savimi, atstatant vidinę darną. Išsilaisvinimas iš primestų vaizdinių sistemos. Naujų dalykų atradimas. Tiesiog tapimas Žmogumi. Kūrėju.

Ingrida 2012m.

Grįžti aukštyn

Kodėl bendruomenė?

 

Giminės sodybą turėtų supti kitos giminės sodybos, susiliedamos į ištisą sodžių. Žmonės, apjungę mintis, bendroje kūryboje gali įkūnyti norimus vaizdinius.

Tik bendruomenėse įmanoma išspręsti pagrindinius gerbūvio siekius. Pavyzdžiui, besikuriantys bendraminčiai, siekiantys darnos su gamta, garantuoja vieni kitų aplinkos (oro, dirvožemio, vandens) švaros apsaugą.  

Pastebėjau, kad daugelis nesupranta „bendruomenė“ sąvokos. Dažnai ji painiojama su bendrija, kuri susivienijusi ar įsteigta tam tikros žmonių grupės bendriems verslo, buities, pramogų tikslams pasiekti. Bendruomenė, deja, jau beveik išnykęs reiškinys, todėl nebesuprantamas. Jeigu bendruomenę prilyginčiau giminei, kurioje visi vieni kitus pažįsta ir priima tokius, kokie yra, nes jie „vieno kraujo“, iškiltų sunkumų suvokti bendrumo pojūtį, nes daugelis giminių, deja, susivaidijusios ir nebendraujančios. Bendrumas su kitais dažną net gąsdina, nes tai siejama su įsipareigojimais.

Kaip atkurti tai, kas beveik prarasta? Kiekvieno mūsų pasąmonės atmintyje yra išlikęs bendrumo pojūtis. Kartais jis pasireiškia nepaaiškinamu ilgesiu, draugų paieška, vienatvės baime.

Šviesus vaizdinys gali būti ta rišančia grandimi. Kai siekiai  nukreipti ne tik į asmeninę, bet į Visumos gerovę, atsikuria bendrumas.

Vykstant įsikūrimui, žmonės praeina ištisą bendruomeniškumo mokyklą, kai bendra nauda tiek pat svarbi kiek sava nauda. Kai esamo ir būsimo kaimyno gerovė tiesiogiai priklauso nuo tavo veiklos ir atvirkščiai. Šiais, savanaudiškumo bei susvetimėjimo laikais, daugeliui tai tampa tikru išbandymu. Bendri tikslai, talkos, tarpusavio pagalba palaipsniui tirpdo savanaudiškumą. Keičiasi vertybės: pinigų svarbą keičia tyri ketinimai. Pradėjus kurti gyvenvietę, svarbu išpirkti kuo didesnį žemės sklypą. Dažnai užtrunka keletą metų, kol susirenka visi būsimi kaimynai, todėl pirmiesiems tenka surinkti reikiamą pradinę sumą. Žmonės ne tik sudeda visas savo santaupas, bet netgi pasiskolina iš artimųjų ar parduoda dalį turto, negalvodami apie tai, kada šie pinigai sugrįš. Vėliau sklypas dalinamas (beje, taip pat iš pradininkų kišenės) į mažesnius sklypus, kurie bus parduoti bendraminčiams. Sklypai parduodami nesiekiant pelno, t.y. už tą sumą, kuri buvo išleista. Miškų ir bendrų plotų išpirkimui vėlgi susimeta kiek kas gali. Išmoksti dalintis, besąlygiškai padėti, atvirai ir nuoširdžiai bendrauti. Atsiranda stiprūs vidiniai ryšiai su aplink esančiais žmonėmis, kuriuose pradedi jausti artimas giminingas sielas. Jautiesi laimingas tame bendrume. Jauti, kaip palaipsniui sveiksta tavo išvargusi siela.

Pastebėjau, kad kuo geriau visiems sekasi išmokti bendruomeniškumo, tuo mažiau kliūčių: lengviau vyksta darbai, greičiau pasiekiami tikslai, lyg savaime atsiranda reikalingos priemonės. Susirinkę įvairių gabumų, įgūdžių, išsilavinimo žmonės, pasiskirsto darbus pagal kiekvieno sugebėjimus, dalinasi patirtimi, mokosi vieni iš kitų.

Bendruomenė ypatingai svarbi vaikams. Jie auga saugioje aplinkoje, meilės erdvės apsuptyje. Kadangi vaikai perima ne tik tėvų pasaulėžiūros suvokimą, bet, bendraudami su kaimynais, stebi ir kitus suaugusius, visiems sodžiaus gyventojams tenka „pasitempti“. Vaikai turi galimybes mokytis iš įvairių žmonių ne tik darnaus gyvenimo būdo įgūdžių, bet ir įvairių amatų, augalų sodinimo, architektūros, statybos, senųjų papročių ir kita. Taip pat draugiško bendravimo su augalais, gyvūnais, vienų su kitais.

Puiku, kai sodžius susideda iš keliasdešimt sodybų. Didelė bendruomenė turi daugiau išraiškos, savišvietos, užsiėmimų, verslo galimybių. Siektina, kad bendruomenė būtų save išlaikanti ir apsirūpinanti iš sodžiaus veiklos. Svajojame apie vietinę sodžiaus mokyklą, kuriamą mokymo namie principu, kuri suteiktų žmogiškumą atitinkančią vaikų ugdymo galimybę. Mokykloje dalyvautų tėvai kartu su vaikais. Mokytojais pasirinktinai galėtų būti tėvai, vaikai, samdomi mokytojai.

Giminės sodybų gyvenvietės savitvarka vykdoma priimant sprendimus bendruomenės susirinkimų metu. Didelėse bendruomenėse, susidedančiose iš kelių šimtų gyventojų, gali būti renkamos tarybos, kurios, išklausiusios visų norinčiųjų pasisakymus, vienbalsiai priima sprendimus. Vėlgi, kiekvieno sodžiaus gyventojai patys nusprendžia kokiu būdu vykdyti savitvarką.

Ingrida 2012m.

Grįžti aukštyn

 

Bendraminčių atranka

 

Įvairiose šalyse, taip pat Lietuvoje, stebima situacija, kai besikuriančiose giminės sodybų gyvenvietėse lieka daug apleistų sklypų. Žmones jau priimta skirstyti į vasarotojus (sodininkus), „mirusias dūšias“ ir tikrus sodybiečius. Kai kurie savo sklypuose lankosi tik vasaromis, kiti – keletą kartų per metus. Yra tokių, kurie išvis metų metais nepasirodo savo žemėje. Dauguma žmonių laikosi įsikibę savo turto – nei patys kuriasi, nei kitiems leidžia. Galbūt pirko su tikslu parduoti brangiau, galbūt nenori atsisakyti tokios šaunios idėjos ir tikisi, kad kada nors vėliau (kai užaugs vaikai, išeis į pensiją, užsidirbs pinigų ir pan.) ją įgyvendins. Sklypai baigia užželti miškais... ir ten, kur turėtų kurtis didelės bendruomenės, likimo valiai paliekamos keletas aktyviausių šeimų. Kai nėra bendruomenės, neįmanoma įgyvendinti numatytų tikslų (čia nekalbu apie pavienes šeimas, kurios kuriasi pačios sau).Tarptautiniuose ekokaimų ir giminės sodybų gyvenviečių susitikimuose ši problema pripažįstama svarbiausia. Dažnai keliamas klausimas: kaip atsirinkti bendraminčius?

Remiantis savo ir kitų gyvenviečių kūrėjų patirtimi, galiu pasakyti, kad neveikia jokie klausimynai, žodiniai ar raštiniai susitarimai, tuo labiau pasitikėjimas gražiomis žmogaus kalbomis.

Yra įvairių sprendimų. Dažniausiai paplitęs - bandomasis laikotarpis ir vienbalsis gyventojų sutikimas. Kai kuriuose ekokaimuose priimami visi, išsakantys norą darniai gyventi. Toks sprendimas dažnai taikomas Lietuvoje.

Šventasodyje  mums nėra svarbiausia, kad kuo greičiau užsipildytų sklypai. Iš tiesų, dabar (2013 m), kai kuriamės trys šeimos, jaučiamės labai gerai. Norime, kad tai išliktų arba būtų dar geriau. Todėl svarbiau, kad kurtųsi bendraminčiai. Kad būtų išsaugoti pamatiniai vaizdiniai. Sudarome ketinimus. Atvykus naujiems žmonėms, vadovaujamės vidine nuojauta: jeigu kuris nors iš mūsų pajunta įtampą, priėmimą atidedame. Sprendimą priimame vienbalsiai. Pastebėjome, kad pirminė nuojauta, išduodanti siekių neatitikimą, pati tiksliausia. Išmokome išgirsti. Taip pat spręsti be narstymo ir be vertinimo, kuo labai džiaugiamės. Visi žmonės puikūs, bet tai nereiškia, kad visų siekiai turi sutapti.

Ingrida 2012m.

Grįžti aukštyn

 

Klaidų baimė

 

S. Holzer, vienas žymiausių permakultūros ūkininkų pasaulyje, dažnai savo mokiniams kartoja: „Aš padariau visas įmanomas klaidas, kol tai pasiekiau.“ Šis sakinys man ilgai nedavė ramybės. Prieš keletą dienų suvokiau, kas mane taip jaudina. Jis nebijo klysti ir pripažinti klaidas! Ir tada supratau...

Dabartinė švietimo sistema nukreipta į klaidų paiešką ir bausmes už jų darymą. Nuo mažens vaikams skiepijama klaidų baimė. Negalima daryti klaidų, nes gausi blogą įvertinimą, t. y. būsi blogai vertinamas. Blogas kitų ( mokytojų, tėvų, bendraklasių ) vertinimas mažina žmogaus savivertę. Deja, vertinimas dažnai siejamas su meile. Jeigu nedarau klaidų – esu gerai vertinamas ( giriamas, manimi žavisi, džiaugiasi ), reiškia – esu mylimas. O čia jau turime didelę bėdą, kuri gali tęstis visą žmogaus gyvenimą.

Pažiūrėkime, ką reiškia žodis ‚klaida“. Paklydimas, klaidžiojimas, klystkelis ir panašūs žodžiai nurodo, kad ‚klysti“ tiesiogiai susijęs su „ieškoti“, „atrasti“. Gali būti įvairių kelių – kaip pasirinkti tinkamiausią? Kartais tenka klaidžioti, daryti klaidas, kol atrandi tai, ko ieškojai. Klaidos iš tiesų neatsiejama mokymosi dalis. Jos padeda suvokti tiesas. Bet jeigu nuo pat mažens yra draudžiama klysti, tai kaip atrasti?  Gal čia slypi svarbiausias dabartinės švietimo sistemos tikslas? Išugdyti žmogų, kuris neieškotų ir neatrastų? Kuris, bijodamas klysti, t.y. visaip saugodamas savivertę, paklustų primestiems vaizdiniams. Ne tik paklustų, bet net bijotų kelti klausimus. Klausdamas gali išsiduoti, kad kažko nežinai ir kiti gali pagalvoti, kad esi kvailas. Dažnai susiduriama su vidiniu nerimu: o ką žmonės pagalvos? Kitaip sakant – kaip mane įvertins? Iš tiesų, tai vidinis kalėjimas, neleidžiantis laisvai mąstyti, bendrauti, gyventi pagal savo norus. Įdiegta klaidų baimė ugdo veidmainystę, nepasitikėjimą, uždarumą ir kaltės jausmą. Juk bet koks poelgis gali pasirodyti klaidingas ir, žmogus, bandydamas slėpti savo „baubus‘,  jaus pragaro kančias. Kiek jėgų kainuoja teisintis, įrodinėti, meluoti.

Ieškoti, klysti, atrasti – tai susijusios kūrybos dalys. Sakoma: kas nedaro, tas neklysta. Klaidų baimė stabdo veiklumą, kūrybinę išraišką. Tai dar vienas dabartinės švietimo sistemos tikslas: uždaryti žmogaus vaizduotę ir padaryti jį neveikliu. Ruošiami paklusnūs vykdytojai. Kaip dažnai žmonės stabdo save  mintimis: o jeigu nepavyks? Juk tai neįmanoma. Kas bus, jeigu išsiskirsiu iš kitų? Ir vėl: ką apie mane pagalvos?

Žvilgtelėkime į tai, kas mokymo įstaigose vertinama kaip „klaidos“.  Klaida yra nuomonė, kuri skiriasi nuo kažkieno atrinktų „teisingų“ nuomonių. Kitaip sakant, klaida yra turėti savo nuomonę. Klaida yra suabejoti pateiktomis žiniomis. Kitaip sakant – mąstyti. Dažnai klaida yra normalus loginis mąstymas, pavyzdžiui vaikui skiriamas uždavinys: ant stalo stovi penki puodeliai. Mama du puodelius įdėjo į spintą. Kiek puodelių liko?  Vaiko atsakymas „penki“ ( juk puodeliai niekur neprapuolė) įvertinamas neteisingu. Niekas net nepaklaus vaiko paaiškinimo. Klaida yra ieškoti, nes viskas sukramtyta ir pateikta, - reikia „iškalti“. Deja, ne žinios svarbiausia, nes jos keičiasi, dažnai kelia įvairius mokslininkų ginčus ir nėra galutinės, o vaikams pateikiamos kaip neginčytinos tiesos, kurias būtina žinoti. Svarbiausia išugdyti paklusnų, neabejojantį, pateiktas „tiesas“ priimantį žmogų. O jeigu kartais kiltų abejonės, tai baimė pasirodyti kvailu, neleis jų išsakyti. Tai pagrindas tolesniam žmogaus ruošimui – profesijai, karjerai, vartojimui, tarnystei.

Tai kokia turėtų būti dabartinės mokyklos užduotis? Geriau klaidas daryti mokymosi metu, kad nebedaryti jų gyvenime. Ne vertinti ir bausti reikėtų už klaidas, o mokintis jas surasti ir ištaisyti. Mokykloje galima būtų pažinti klystkelius ir jų išdavas, kad gyvenime būtų lengviau pasirinkti tinkamas galimybes. Mokykla galėtų būti bandymų, klaidų suvokimo, patirties rinkimo vieta. Istorijos, politikos, mokslo pamokos galėtų būti skirtos drauge peržiūrėti žmonijos klaidas, kad jaunoji karta įgytų pasirinkimo laisvę. Tai – išminties mokykla. Išmintingi žmonės kurtų kitokį pasaulį ir jų mokyklos skirtųsi nuo buvusių. Gal jiems nebereiktų mokytis iš klaidų, nes jie jų nebedarytų. Mokymosi virsmas neturi „užstrigti“, jis turėtų keistis pagal aplinkybes.

Stebėdama penkiametę Deimilę, matau kaip vystosi vaikas, kuriame dar nėra įdiegtos klaidų baimės. Ji mato įvairius suaugusių paklydimus, t.y. paieškas. Stebėdama suaugusių požiūrį ir veiksmus, mokosi su klaidomis susitvarkyti. Mokosi jų išvengti, nes pati jų jau nekartos. Tai vyksta savaime, vaikui kartu dalyvaujant kasdieniuose giminės sodybos darbuose. Aiškiai supratau, kodėl laisvai besivystančius vaikus neatsakinga leisti į „normalias“ mokyklas. Juos ten uždarys į klaidų baimės kalėjimą, taip užkirsdami kelią laisvai kūrybiškai asmenybei.

Laikas jau, užuot kaltinus save ir kitus, pažinti ir drąsiai pripažinti klaidas. Laikas atleisti sau ir kitiems. Priimkime savo klaidas su dėkingumu, kaip pamokas. Dabar, pradėjus naują gyvenimo būdą, ypatingai svarbus nuoširdumas, - pirmiausia prieš save. Užtenka gėdytis ir slėpti paklydimus. Ieškokime, bandykime, taisykime, kurkime. Atraskime. Ir jokio skirtumo, ką kiti pagalvos. Išsilaisvinkime patys ir padėkime kitiems.

Tik atskleidus ir suvokus klaidas, atsiranda galimybė jas ištaisyti!

Anastasija kalbėjo apie vaizdumo laikmečio klaidos suradimo svarbą. Štai ką sako V. Megre 2013 spalio mėn. pranešime:
 
"Kol mes neatrasim ir neištaisysim Vaizdumo periodo klaidos, giminės sodybos neturės ateities. Dauguma galvoja, kadangi mintis materiali, tokios frazės nereikėjo rašyti, tačiau, aš manau, kalbėti apie tai privalu. Klostosi per daug rimta situacija.
Kol mes nesuvoksime svarbiausio, giminės sodybos nebus apsaugotos ir tokia situacija tragiška ne tik šiandieniniams giminės sodybų kūrėjams, bet ir jų vaikams.
Mano nuomone, Vaizdumo periodo klaida šią akimirką esti daugumoje iš mūsų.
Mes visi suprantame, kokia stipri yra vaizdinio energija. Vaizdinio energijos dėka iškilo ir toliau kyla gyvenvietės, susidedančios iš giminių sodybų. Ir štai jau Rusijos Federacijos Valstybinei Dūmai pateikta įstatymo projektas " Apie giminės sodybas". Ir štai jau RF Teisingumo Ministerijoje oficialiai užregistruota Gimtoji partija. Ir toliau naujose gyvenvietėse gimsta vaikai. Viskas gerai ir galima tiesiog mėgautis gyvenimu.
Bet galbūt mes iki galo nesuprantame, kad vaizdinys - tai gyva esatis ir jai būtinas atgalinis ryšys bei palaikymas." (Iš rusų kalbos vertė Donata)

Ingrida 2013m.

Grįžti aukštyn

 

Vaizdumo periodo klaida

 
Kai Rusijos deputatai susidomėjo giminės sodybų įstatymu, bendraminčiams Rusijoje teko skubiai reaguoti ir parodyti vienybę. Tai buvo tarsi išbandymas kiekvienam giminės sodybos kūrėjui ir visam judėjimui bendrai paėmus. Paskelbus suvažiavimą, vyksiantį Maskvoje su deputatais ir žurnalistais, pradžioje atsiliepė vos 20 gyvenviečių. Tarp rengėjų kilo sumaištis, pasijuto V. Megre nusivylimas. Tik vėliau paaiškėjo, jog gyvenvietės neatsiliepė ne dėl abejingumo, o dėl nežinojimo apie ruošiamą suvažiavimą arba nesuvokdami jo svarbos. Sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ši padėtis, pradžioje atrodžiusi beviltiška, padėjo atskleisti vieną iš vaizdumo periodo klaidų, galbūt pačią svarbiausią.
Vaizdumo periodo klaida: vaizdinio silpninimas, iškraipymas ar net pakeitimas.
Ieškant tariamo žmonių abejingumo priežasties, iškilo mintis apie vaizdinio nusilpimą. Kas turi atsitikti, kad vaizdinys nebeteiktų įkvėpimo, džiugesio, jėgų, prarastų kūrybinę galią?  Kokias klaidas kartoja žmonės?
V. Megre, susitikime su gyvenvietės Radnoje bendruomene, pasakojo, kaip pirmapradis vaizdinys, šalimais sukuriant dukterinius vaizdinius, praranda energiją. Iš vaizdinio pasirenkama viena sritis, pavyzdžiui dolmenai: buriasi žmonės, ruošiami seminarai, stovyklos, atliekamos apeigos, rašomos knygos ir panašiai. Atrodytų, nieko tokio, kaip ir svarbi sritis, bet... tūkstančių žmonių mintys sutelkiamos į naują vaizdinį, priimant jį kaip pagrindinį. Žmonių energija, būtina pirmapradžio vaizdinio palaikymui, nuteka į dukterinį vaizdinį.
Kitas pavyzdys: jau antri metai Rusijoje vyksta „avtoprabeg“. Bendraminčiai mašinomis, papuoštomis plakatais „už tėvynę“, „už Putiną“, važiuoja per visą šalį. Vėlgi atrodytų, kas čia tokio, jeigu žmonės išreiškia palaikymą savo prezidentui, siekdami jo pritarimo. Bet mintys jau sutelktos į kitus dalykus. Tiesa, šiais metais žmonės susiprato ir plakatai buvo pakeisti į „už giminės sodybų įstatymą“.
Vaizdinio nusilpimas nėra gerai, bet pagalvojus apie padėtį Lietuvoje, norėtųsi, kad būtų tik tokia bėda. Kas atsitinka, kai vaizdinys išduodamas, iškreipiamas ar net pakeičiamas? Pasak V. Megre, iškreipus ar pakeitus vaizdinį (ideologiją), griuvo galingos imperijos. Keitėsi žmonių pasaulėvoka, tikėjimas ir vertybės – pridurčiau aš. Keitėsi žmonijos ateitis.
Lietuvoje su vaizdiniu yra visiška painiava. Pacituosiu Bogdano pasisakymą, rašytą feisbuke bendraminčiams: „Žmonės nebežino, kokiose gyvenvietėse gyvena, ką kuria ir apie kokias gyvenvietes rašomi straipsniai. Ar mes kuriame giminės sodybų gyvenvietes ar ekogyvenvietes? ... Jeigu susibūrė grupelė žmonių ir jie šalia vienas kito pradeda kurti giminės sodybas, tai toje vietovėje kuriasi giminės sodybų gyvenvietė. Tačiau realiai girdžiu, jog visi kalba apie ekogyvenvietes. Visi straipsniai tik apie ekogyvenvietes ir mes patys „bendraminčiams“ prisistatydami sakome, iš kokios ekogyvenvietės esame. Tačiau kaip būti su pačia giminės sodybos idėja?“
V. Megre prisipažįsta, kad pradžioje trumpam ir pats buvo išdavęs vaizdinį. Atsirado žmonių, kurie patarė neminėti Anastasijos vardo. Taip būsią mažiau trukdžių ir visuomenei suprantamiau. Bet jis greit susivokė, kokios išdavystės pasekmės ir klaidą atitaisė.
Pradėjusi kurti gyvenvietę Krunuose, taip pat susidūriau su vidine abejone, - teko apsispręsti, ar visuomenėje (žurnalistams, politikams, valdininkams) atvirai minėti idėjos šaltinį. Lietuvoje kreivai žiūrima į viską, kas iš Rusijos, tai apsunkino padėtį. Tačiau pasąmoningai suvokiau, kad vaizdinio kūrėjų išduoti ir nuslėpti nevalia. Galbūt tuomet dar nesupratau, kad vaizdinio išdavystė keičia viską iš esmės, man tai atrodė tiesiog nesąžininga. Tai buvo mano asmeninis apsisprendimas, kuriuo labai džiaugiuosi, nes jis pasirodė teisingu. Bet kurdami Krunų internetinį puslapį, pasirinkome ekosodybos pavadinimą, tikėdamiesi, kad pagal jį mus suras daugiau žmonių ir taip padidės idėjos sklaida. Klydome... Prieš dešimtmetį žmonėms neaiški buvo tiek giminės sodybų, tiek ekogyvenviečių sąvoka, todėl, jeigu būtume likę prie giminės sodybų, tai apie jas šiuo metu žinotų tiek pat žmonių, kiek žino apie ekogyvenvietes. Tenka pradėti iš pradžių.
Panašu, kad kiekvienas Lietuvoje atsiduria šioje kryžkelėje ir ... daugelis pasirenka vaizdinio išdavystę. Sprendžiu pagal tai, kad „bendraminčiams“ iš ekogyvenviečių  paminėjus Anastasijos vardą, juntamas kažkoks susigūžimas, nejaukumas.
Kai kurie sako, koks skirtumas, kaip pavadinsi – ar giminės sodybų gyvenviete, ar ekogyvenviete, svarbu, kad žmonės kuriasi, stengiasi. Tokių ginčų karts nuo karto pasitaikydavo ir Rusijoje. Išvada aiški – ekogyvenvietė nėra giminės sodybų gyvenvietė. Tai du skirtingi vaizdiniai, nors iš šono gali atrodyti panašūs. Skiriasi jų jėga, energija, pasaulėjauta ir siekiai. Vaizdinys įtakoja žmogaus būseną ir sąmoningumą. Pagal tai, kokį vaizdinį pasirenka žmogus, klostosi ne tik jo dabartis, bet ir jo, dalinai jo palikuonių, ateitis. Daugumos tautiečių pasirinkimas įtakoja dabarties įvykius, kurie tiesiogiai susiję su visos šalies ateitimi. Kaip toje pasakoje: eisi į dešinę, rasi ... , eisi į kairę, rasi ... .
Kartais pirmapradis vaizdinys ne visai pakeičiamas kitu vaizdiniu, tik iškraipomas, kai ką paliekant, kai ką pridedant iš kitų vaizdinių. Galbūt tai labiausiai paplitęs būdas Lietuvoje. Rusai turi posakį: nei žuvis, nei mėsa. Mes sakytume, nei šilta, nei šalta (viskas nesvarbu, kiekvienas sau). Jau ryškėja iškraipymo pasekmės. Nebėra polėkio, vienybės, jėgos ne tik, kad vykdyti reikiamus pokyčius savo šalyje, bet dažnai net savo gyvenamosios aplinkos tobulinimui. Anastasijos vaizdinio lyg nebeliko, tik paskiros kruopelės, nebesusijungiančios į bendrą vienį.
Stebimas ir toks reiškinys kaip pilnas vaizdinio pakeitimas kitu vaizdiniu, kurį pavadinčiau vienu žodžiu „ajurveda“ (induizmas, krišnaizmas, meditacijos, mantros ir visokios panašios praktikos). Ne tik anastasijiečių, bet ir daugelis kitų šviesių judėjimų, susijusių su Lietuvos istorija, senuoju tikėjimu ir papročiais, žiūrėk, palaipsniui jau tampa „ajurveda“. Galbūt „kalta“ mūsų vidinė atmintis, tolimoje šalyje atrandanti mūsų protėvių palikimą, kurio išsaugoti atgarsiai mums pasirodo tokie artimi ir geidžiami. Nesuvokiant sąsajų, beatodairiškai įsitraukiama į naują egregorą (terpę). Tame nieko blogo, tik su Anastasijos vaizdiniu tai niekaip nesusiję. Kelios citatos iš V. Megre knygų:
 
„Nuo to laiko, kai dingo vadinamoji geležinė uždanga, į mūsų šalį paplūdo begalės visokiausių neva dvasingumo skelbėjų, pamokslautojų, o savų pamokslautojų atsirado taip pat nemažai.
 Jie visi stengiasi mums papasakoti, ko iš mūsų nori Tėvas. Vieni sako, kad reikia maitintis kažkaip ypatingai, kiti moko, kokiais žodžiais geriau kreiptis į Dievą, dar kiti, pavyzdžiui krišnaitai, tvirtina, jog reikia šokinėti ir balsu kalbėti mantras nuo ryto ligi vakaro. O man tai atrodo nelyginant kokios klejonės. Esu įsitikinęs, jog neįmanoma sugalvoti didesnio įžeidimo Dievui kaip tie vaipymaisi, šokinėjimai ir gerklojimai. Kiekvienas mylintis tėvas trokšta, kad jo sūnus ar dukra tęstų tėvo pradėtą darbą, dalyvautų kūrimo procese drauge su juo. Viskas aplink mus – Dievo kūriniai. Ir argi gali būti nuostabesnis meilės Dievui išreiškimas už rūpestingą Jo kūrinių tausojimą, už savo gyvenimo, savo buities ir savo vaikų buities gerą sutvarkymą su tų Dievo kūrinių padėjimu?
Nei visa šalis bendrai paėmus, nei kiekvienas žmogus paskirai netapo laimingesnis vien nuo visokio vaipymosi ir visokių meditacijų. O laimingesni netapo todėl, kad būtent neteisingi mokymai atitolina mus nuo tiesos, nuo Dievo.“
V. Megre „Kas mes?“
 
„- Ir vedas sugebėtumei išverst visas?
- Ir vedas. Tik argi verta gaišti laiką verčiant?
- Bet negi nenorėtumei, kad visi sužinotų, kokie buvo mokymai seniausieji? Papasakok man apie juos, ir aš knygoje aprašysiu.
- O kas tuomet? Kokia galiausiai žmonėms iš to nauda?
- Kaip tai kokia? Žmonės pasidarys protingesni.
- Vladimirai, čia būtent ir yra tamsių jėgų gudrybė: didžiule mokymų gausa jie stengiasi tai, kas svarbiausia, paslėpti nuo žmogaus. Traktatuose atskleisdami tiesos tik dalį, vien tik protui, jie uoliai žmones tolina nuo to, kas tiesoje svarbiausia.“
V.Megre „Pasaulio sukūrimas“

 
Kodėl žmonės kartoja šią vaizdumo periodo klaidą? „Klaida įvykdavo tada, kai Žemėje, žmonijoje atsirasdavo žmonių, kurių ketinimams ir jausmų bei minčių kultūrai pristigdavo tyrumo.“ – sako Anastasija. Priežastys priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių savybių. Dažniausios galbūt savivertės bėdos (vertinimai, susireikšminimas ar kokio nors reiškinio sureikšminimas), nepasitikėjimas, baimės, tikėjimo stoka, prisitaikėliškumas, savanaudiškumas, kai asmens laisvė iškeliama aukščiau visko. Galbūt dėl tų pačių priežasčių mūsų šalyje asmeniškumai dažnai tampa svarbesni už pačią idėją. Kreipiamas dėmesys ne į tai, ką vienas ar kitas žmogus sako ar daro, o į tai, patinka žmogus ar nepatinka, - beje, tai kintamas dalykas. Pritrūksta suvokimo, kad asmeninis vertinimas nieko bendro su pačiu vaizdiniu neturi.
 
Kai kuriose Rusijos giminės sodybų gyvenvietėse jau gyvena šimtai žmonių. Pasitaiko visko, - barnių, nuoskaudų, pykčių, bet, kai vaizdiniui palaikymo prisireikia, žmonės, visus nesutarimus pamiršę, vieningai mūru už idėją stoja. Ir ne tik Rusijos, o ir kaimyninių šalių – Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos ir kitų – bendraminčiai visuomet atskuba pagalbon. Tai jau vieninga jėga, tautų bendrija, apsijungusi Anastasijos vaizdinio dėka. Savo tikėjimu, ryžtu, žiniomis ir patirtimi, neišsemiama energija, jie palaiko šį Meilės Vaizdinį ir sulaukia jo atsako.
 
Nežinau jokio kito vaizdinio, šitaip priartinančio prie Dievo ir atskleidžiančio Jo mintis. Galbūt žmonijos istorijoje tokio nė nebuvo. „Surinkau iš įvairių laikų visa, kas geriausia.“- sako Anastasija. Vaizdinio tariamas paprastumas suklaidino tamsiąsias jėgas ir spėjo pasiekti ir sušildyti žmonių širdis. Jis atvėrė vartus į nuostabią Šviesos ateitį.

„- Žmonių širdy siekiu aš Dievo atgaivint paveikslą. Taip padaryt, kad Jo didi svajonė būtų kiekvienam suprantama. Ir, kad kiekvienas, kas tik gyvas, pajaust galėtų, jog visa kas su meile Jo sukurta. Ir šiandien, šiam gyvenime laimingas tapt galės žmogus. Dabar gyvenančių vaikai visi gyvens sode, Jo sukurtam pradžių pradžioj. Aš ne viena. Ir tu ne vienas. Jo rojų mes visi drauge sukursim.“
V. Megre „Pasaulio sukūrimas“

Baigdama savo ilgus išvedžiojimus, noriu surašyti Anastasijos trumpą alegoriją, kurią ji papasakojo Vladimirui, kai jis kreipėsi klausdamas, kodėl jam savo pranešimu nepavyko įtikinti žmonių, kaip svarbu, kad kiekvienas dalyvautų suvažiavime dėl giminės sodybų įstatymo. Būtent  kiekvienas. V. Megre rinko įvairiausius žodžius. Pokalbyje su Radnoje gyventojais, jam net išsprūdo mintis: jeigu suvažiavimui reikės pinigų, parduosiu savo giminės sodybą.
Gal aš jau nebemoku kalbėti?– klausė jis.

Kad žmonės tave suprastų reikia kalbėti nepaprasta, o vaizdinių kalba – atsakė Anastasija.
Įsivaizduok, kad grupė žmonių priėjo bedugnę. Atgal kelio nėra, jie bėgo nuo potvynio, o priekyje nėra išsigelbėjimo. Iš dangaus nusileido angelas ir sako:
- Aš padėsiu jums - pasiversiu balionu su krepšiu ir pernešiu jus per bedugnę. Vienintelio prašau, jeigu man pristigtų jėgų, kad kiekvienas jūsų uždegtumėte žibintuvėlius, kuriuos jums dovanoju ir balionas galėtų skristi toliau.
Žmonės sulipo į krepšį ir balionas, nešamas angelo, pakilo į dangų. Vos vos tetrūko, kad balionas saugiai pasiektų bedugnės kraštą, kai ėmė silpti angelo jėgos, ir jis paprašė žmonių uždegti savo žibintuvėlius. Žmonės atsistojo, iškėlė liepsneles, tik vienas liko sėdėti – jis virš žibintuvėlio, jam dovanoto, šildėsi rankas. Trūko vienintelės liepsnelės ir balionas stovėjo. Štai kas atsitiko, kai vienas vienintelis žmogus nesuprato, neiškėlė liepsnelės.
Galų gale mes surasime vaizdumo periodo klaidą – pratęsė Vladimiras – ir suprasime, kad kiekvieno mūsų atsakas turi būti mus keliančio ir nešančio vaizdinio palaikymas, tuo labiau, kad jis kiekvienam mūsų į rankas įdavė po liepsnelę.
Ingrida 2013m.

Grįžti aukštyn

Varnos žinia

Šiandien, beslampinėjant Vilniaus gatvėmis, stabtelėjus po aukštu kaštonu, man ant galvos nutūpė varna! Didelėmis kojomis, ilgais nagais ji apglėbė visą mano viršugalvį. Iš netikėtumo surikau, ir tik išgirdusi sparnų plakimą, supratau, kad ant galvos nusileidęs paukštis. Po akimirkos varna lyg niekur nieko nuskrido ant gretimos šakos ir, pakreipusi galvą, atidžiai mane stebėjo. Pagalvojau, kad galbūt susidūriau su prijaukintu paukščiu, bet panorau šiam nuotykiui suteikti kažkokią prasmę. Atsitiktinumų nėra, viskas tarpusavyje susiję, tad nusprendžiau su ypatingu budrumu pasekti savo mintis, pajautimus ir dienos įvykius, o tai, ką dienos bėgyje pavyko suvokti, pavadinau varnos žinia.

Suvokimas, pasirodo, susijęs su protėvių pasaulėvoka. Kažkodėl manęs tai nenustebino, juk pasakose varnai suteikiama ypatinga reikšmė, – ji ir raganos palydovė, ir jungtis tarp dviejų pasaulių.

Lietuvoje vis daugiau tautiečių ieško protėvių senojo tikėjimo palikimo. Dažniausiai tai suprantama kaip kalendorinių švenčių ruošimas, apeigų ir papročių nuotrupų išsaugojimas, taip vadinamų šventų vietų lankymas, tautosaka, kartais net bandymai sukurti kažkokias šventyklas. Kokie tų paieškų tikslai? Kai kas (mistifikuodamas, sureikšmindamas) galbūt nori pajusti savo išskirtinumą, kai kas tikisi atrasti nusiraminimą, galbūt geriau suprasti savo vietą blaškiame pasaulio siautulyje, tikisi įgyti stiprybės. Kiti pasiduoda mados kvietimui. Vieniems tiesiog smagu dainuoti, šokti, dalyvauti šventėse, – tai vienas iš atsipalaidavimo ir gyvenimo paįvairinimo būdų. Antriems tai užslėptų prasmių paieška. Tretiems savo tautosakos žinojimas – išprusimo reikalas. Ketvirti pasąmoningai jaučia, jog ryšys su protėviais būtinas tautos išlikimui.

Ir visgi – ar šie tikslai turi ką nors bendra su protėvių pasaulėvoka?

Juk tai buvo neatskiriama jų gyvenimo dalis, tiesiogiai suaugusi su jų gyvenimo būdu. Tai ir buvo jų gyvenimas.

Peršasi išvada: norint iš tiesų išjausti savo protėvių giluminį suvokimą, atstatyti žinias, ryšius su Dievu, Visata, Gamta, reikalinga gyventi taip, kaip gyveno jie. Nepakanka pripuolamai, dažnai vien dėl geresnės savijautos (ramybės, stiprybės, išskirtinumo, atsipalaidavimo), užsiimti kažkuo, kas primena protėvių tikėjimą. Sutinku, jog bet koks, kad ir mažiausias sąlytis su buvusia ikikrikščioniška protėvių pasaulėžiūra įneša teigiamus pokyčius į šeimos gyvenimą, per savo šaknų pajautimą padeda išsaugoti orumą ir savigarbą. Galbūt šie prasimušantys tiesos ir doros krisleliai palengvina išgyvenimą ir padeda rasti savo vietą sudėtingo, svetimšalių primesto, gyvenimo būdo sūkuryje. Bet, stebint Lietuvos įvykius, manau sutiksite, jog neatlieka esminių pokyčių tautos gyvenime. Vienintelė išlikimo galimybė – atsisakyti svetimos ideologijos (idėja – įdėta mintis, vaizdinys) ir grįžti prie savo ištakų. Grįžti prie buvusio gyvenimo būdo – darnios būties motinos Žemės įsčiose.

Susipažinome su blizgučių ir iškrypėliškų pasirinkimų „laisvės“ kultūra, įgijome įvairios patirties, kad galėtume vėl branginti tai, kas iš tiesų esame, ir su nauja patirtimi, remiantis mūsų protėvių palikimu, atkurti darnų ir dorą tautos buvimą. Galbūt atėjo metas, kai atsiskirs pelai nuo grūdų, – kiekvienas turi galimybę pasirinkti.

Kai kurie tautiečiai mąsto panašiai:

„Būti savimi, pasitikėti savimi, kūrybiškai, savarankiškai ir nepakartojamai reikštis ir veikti tegalime remdamiesi savo tautine kultūra. Tautinė tapatybė žmogų pastato į centrą, suteikia ašį, leidžiančią įsukti savo kūrybos ratą. Bet kokia periferinė tapatybė tėra fikcija – kitų, svetimų centrų kultūros atspaudas mūsų sąmonėje. Tik perimdami, puoselėdami ir perduodami į ateitį iš protėvių paveldėtas tautines vertybes galėsime jaustis savitais, stipriais, nepalenkiamais audringų negandų vėjų, nepriverčiamais išsižadėti savos žemės, kalbos, pagarbos protėviams, duonai, akmeniui, medžiui...Tada vėl galėsime apsibrėžti ratą ir tarti: pasaulio centras – yra čia kur mes stovime, Dievo išrinktoji tauta – esame mes patys, Šventoji Žemė – po mūsų kojomis. Ir likimo išblaškyti turėsime kur grįžti.“ Jonas Vaiškūnas

Anastasija išsamiai papasakojo, kaip mūsų protėviai kūrė šeimas, saugojo jose meilę, apie jų gyvenimo būdą, požiūrį į vaikus, bendravimą su Dievu. Kiekvienas paprotys, šventės veiksmas, ar tai būtų daina, šokis, ar ratelis, buvo tikslingas. Svarbiausias gyvenimo vedlys buvo Meilė, todėl visos šventės, apeigos, papročiai skirti Šeimos, kaip pagrindinės gyvenimo siekiamybės, kūrimui ir išsaugojimui per amžius.

Mūsų užduotis būtų, ne vaizduoti „etnokultūrą“, o ją vėl kurti savo gyvenimu. Būdama studente lankiau folkloro ansamblį, lig šiolei domiuosi mūsų tikra istorija, amatais, papročiais, turiu senuosius rūbus ir šiokį tokį suvokimą apie „etnokultūrą“, bet šios žinios, šventės bei iki šiol besitęsiantys kassavaitiniai pasidainavimai nesudarė mano gyvenimo pagrindo, neįprasmino jo, o gal atvirkščiai, – tai, kaip gyvenau, neįprasmino mano protėvių pasaulėvokos. Gyvenau lyg du šalimais esančius gyvenimus: „įprastinį“ – „kaip visų“ (profesija, darbas, vaikų mokykla ir t.t., o dažniausiai tai vyksta mieste, jo ritmu) ir „šalutinį“ (pomėgiai, tame tarpe taip vadinamas folkloras). Nebėra tęstinumo, kuris įmanomas tik tuomet, kai pasaulėvoka gyva ir veikianti kasdienybėje.

Kaip bežiūrėtum, peršasi ta pati išvada – įmanoma tai tik giminės sodybose ir giminės sodybų sodžiuose, kai kiekvieną dieną gyveni su daina, darbine ar šventine, o šventės vyksta gamtos virsmų metu, kad ne tik išjaustum šiuos virsmus, bet ir užprogramuotum ketinimų įgyvendinimą ateityje. Galbūt mums, suaugusiems, protėvių pasaulėvokos įgyvendinimas vyktų dirbtinai, pilnai neišjaučiant, bet vaikams tai jau būtų įprasta ir savaime suprantama. Jie, suvokdami gamtos virsmų sąsajas, būdami sąmoningais jų dalyviais, tęstų prasmingą žmogaus būtį. Neatsiejama šeimos ir bendruomenės gyvenimo (švietimo) dalimi turėtų būti pasakos, padavimai, sakmės, patarlės, žaidimai bei kitas protėvių paveldas, kuriame apsakyta pasaulėžiūra ir veiksmų planas. Kai kurie žaidimai su padainavimais moko net tam tikrų amatų, pvz. audimo. Kai maža mergaitė stebi pasipuošusias žaidėjas, o ir pati dalyvauja tokiuose linksmuose žaidimuose, audimo menas jai tampa patraukliu ir geidžiamu užsiėmimu. Bet kuri šventė mūsų protėviams buvo svarbi gyvenimo dalis. Jaunimo šventėse vykstantys rateliai, šokiai, dainos, apeigos skirtos sužadėtinio atpažinimui. Bendruomenės darbuose ar talkose neapseita be darbinių dainų. Dainos suteikia lengvumo ir darbinio džiaugsmo, taipogi bendrumo pojūtį. Dainos – svarbios žinių nešėjos. Jomis perduodami istoriniai įvykiai ir jų pasekmės, įvairūs įspėjimai, nurodomos darnaus gyvenimo gairės. Bendruomenės ar atskiros giminės gali kurti savas dainas, perteikti savitą patirtį.

Nėra turbūt brangesnio daikto, kaip savo ar artimo žmogaus rankomis sumeistrauto. Ir ne iš skurdo žmonės kadaise patys viską gamindavosi. Tai buvo galimybė jų kūrybiškumui pasireikšti. Nebuvo buities, buvo būtis – gyvenimas. Mūsų protėviai buvo visų galų meistrai. Ir ne tik grožis buvo svarbu, bet ir įvairūs ženklai, – išsiuvinėti, išpiešti, išdrožinėti, išausti, – kuriuose atsispindėjo visos Visatos sandara. Per ženklus ryšiai šie su Visa kuo įsikūnijimą rasdavo, ir nenutrūkdavo anei akimirką. Žvaigždutės, saulutės, verpetai atspindėdavo dangaus kūnus, – kaip danguje, taip ir žemėje... .

Dar daug galėčiau visko prirašyti – mūsų protėvių palikimas neišsemiamas, bet geriau pradėkime tai įgyvendinti kasdienėje tikrovėje, savo sodybose, o geriau apsijungiant į didesnes bendruomenes.

Dėkoju varnai. Po kiek laiko sužinojau, jog tame Vilniaus rajone neseniai iškirto didelius medžius, išardė varnų lizdus. Tai dabar jos keršija žmonėms, juos užpuldamos, lyg perduoti norėtų, kad jau pakaks, susimąstykit, kas jūs tokie, ir elgesys koks jūsų. Tik ar daugelis išgirdo jųjų žinią?..

Ingrida 2014 m.

Grįžti aukštyn

 

Švytintis kamuolys

 

Ilgai svarstėme, ar aprašyti neįprastą reiškinį, kurį teko stebėti Šventasodyje. Žmonės dabar linkę, tai kas nesuprantama, arba sureikšminti, arba atmesti, todėl nesinorėjo sulaukti įtarumo, – kokias čia nesąmones rašinėja ir panašiai. Ir taip galvojom, ir anaip, ir tik po metų apsisprendėme – tai, kas įvyko, galbūt nepriklauso mums, o skirta visiems. Todėl nevalia nepasidalinti, o jau jūs kiekvienas pats pasidarysit savo išvadas, – tai jau ne mūsų reikalas.

Vieną ankstyvą vasaros rytą, atvykusi į savo giminės sodybą, aptikau Feliksą, sėdintį ant rąsto, susiėmusį už galvos. Jis iškart puolė pasakoti, ką naktį regėjęs. Feliksas – mūsų pagrindinis statybų pagalbininkas – paprastas žmogus, nesidomintis jokiais dvasiniais dalykais, labiau ateistas, nei tikintis, be to, nors ir mėgstantis pagražinti įvykius, bet ne melagis, ir ne fantazuotojas. Todėl nebuvo jokio reikalo juo netikėti. Tuo labiau, neįsivaizduoju, kad jis galėtų susigalvoti tokius dalykus. Kokiu tikslu?

Štai ką jis papasakojo. Naktis išpuolė ypatingai šviesi, net knygą buvę galima skaityti, todėl, pasivartęs nuo šono ant šono, niekaip nepavykus užmigti, nusprendė išeiti laukan parūkyti. Dangus buvo giedras kaip dieną, tik pakraščiais telkėsi grėsmingi juodi audros debesys, kurie dideliu pagreičiu artėjo. „Oho, kas čia bus,“ – pagalvojo Feliksas.

Ir tada prasidėjo... Nuo Tado sodybos dangumi atskriejo įvairiomis spalvomis žaižaruojantis kamuolys, pasak Felikso, toks lyg šviesoje spindintis deimantas. „Esu gyvenime visko matęs, net kamuolinį žaibą, bet nieko panašaus neteko regėti,“ – dievagojosi Feliksas. „Labai išsigandau, net žegnotis pradėjau,“ – pasakojo jis. Kamuolys trumpam pakibo virš sodybos, virš statomo kluono. „Lyg mane stebėtų,“ – sakė Feliksas. Po to iš lėto, brėždamas puslankį, tai priartėdamas, tai šiek tiek nutoldamas pajudėjo sodybos pakraščiu, tiesiai palei ribą, ir išnyko miške. Nepraėjus nė dešimčiai minučių prasidėjo baisinga audra. Dangus su žeme maišėsi, žaibai susiliejo į vieną ištisą iškrovą. Bet tai vyko aplink, o sodyboje, ten kur kamuolys nubrėžė ribą, išliko tyku ir ramu. Lyg apsauga uždėta.

Apie miegą nebegalėjo būti nė kalbos. „Štai, sėdžiu ir niekaip sulaukti negaliu, kol atvažiuosi“, – kalbėjo susijaudinęs Feliksas. „Tu man paaiškink, kas tai buvo. Gal ant Alkakalnio bažnyčią reiktų pastatyti?“ – klausė manęs. O man norėjosi verkti iš džiaugsmo, – pajutau begalinį dėkingumą tam „Reiškiniui“. Kartais atrodo, stengiesi, stengiesi, o gal niekam to nereikia, o čia kaip koks patvirtinimas, kad svarbu, ką darai. Kad mes ne vieni ...

– „Bažnyčios ant Alkakalnio nereikia. Ten šventa vieta. Ten septyni senoliai stovi, sergsti tą vietą“ – atsakiau, o žodžiai iš mano pasąmonės atėjo.

– „Aš juk esu Prūsas“ – pats nustebęs atitarė Feliksas.

– „Tai štai kodėl atėjai mums į pagalbą.“

– „Aš niekaip suvokti negalėjau, kodėl pasisiūliau tau padėti.“

Ir taip ramu ant dūšios". Keistas tas pokalbis: kalbasi sielos, o burnos taria žodžius. Dvi sielos, susitikusios belaikėje erdvėje, suvokusios savo paskirtį.

Daugiau prie šito pokalbio negrįžom. Viskas stojo į savo įprastas vėžias. Feliksas, ko gero, jau ir primiršo.

O manyje sustiprėjo meilės ir dėkingumo ryšys „Reiškiniui“, protėviams, šventai savo Žemei. Saugumo jausmas. Ir aiškus suvokimas, kaip svarbu tęsti tai, kas pradėta.

Ingrida. 2014 m

 

 

Grįžti aukštyn

 

Kai Meilė atsitraukia

 

Giminės sodybų kūrimo praktikoje stebimi įvairūs pokyčiai žmonių gyvenimuose – tarp jų nesutarimai šeimose, dažnai netgi skyrybos. Atrodytų, kuriame mes Meilės erdvę, erdvę savai šeimai bei giminei meilėj būti, bet... Kas tokio nutinka, kad dar tebekuriant ar jau apsigyvenus sodyboj savoje byrėti šeimos ima? Vadinasi, giminės sodyba nėra panacėja nuo visų tavų bėdų, o priešingai, kiek stebi, kaip tik, ji tik užaštrina visus nelygumus, iškyla viskas lauk, kas slėpta buvo metų metus ir susimąstyti tenka tau – ar nori eit toliau, kaip nori eit, link ko.

Imuosi rašyti apie visa tai, nes savu kailiu tenka tai patirt ir norisi visu tuo pasidalint – patirtimi sava, savais virsmais, apmąstymais savais, galbūt ši mano patirtis nors kam naudinga bus, gal dar padės kažkam susimąstyt, artėjantiems įvykiams už akių užbėgt.

Dažnai žmonės dejuoja, verkia, kad norai nesipildo. Pildosi ir dar kokiu pajėgumu.

Dar perskaičius Anastasiją, gal ir su ne kažin kokiu sąmoningumu (galbūt labiau tas noras sukilo pasąmoningai nei sąmoningai) sau įsivardijau – noriu susigrąžinti pirmapradį žmogaus vaizdinį, noriu atstatyti ryšį su Dievu, noriu kurti darnią šeimą, darnius santykius šeimoje – ir tai vyksta, norai pildosi. Tik kaip einame link vieno ar kito tikslo – kiekvienam savi keliai...

Turėjau daug galimybių, kurios buvo pakankamai švelniomis aplinkybėmis, bet vis maiviausi, vaipiausi, vis sėdėjau savo priprastame liūne ir nejudėjau iš jo, kad ir liūnas, bet patogus, vien jau, kad įprastas. Permainos dažnai sukelia tam tikrus sunkumus – juk keiti požiūrius, atsisakai senų įsitikinimų, kurie kartais atrodo, būna įaugę į tave, tad tenka atrasti, suvokti, ko per tiek metų prisiauginęs esi, o tuomet keisti, atsisakant tų savo dalių, kartais net „lipant per save“. Tad kadangi lengvesni keliai mano užsispyrusiai asmenybei buvo neveiksmingi, siela sukūrė veiksmingiau – gavau tokį spyrį, kad atsitokėčiau...

Jau kurį laiką mūsų šeimoje buvo suintensyvėję nesutarimai ir barniai – nuolatinis nepasitenkinimas, nuolatinis – netinka. Vis labiau ir labiau garmėjome į prarają, kol mano išrėkti žodžiai: „Tu nužudei Meilę.“ tapo paskutiniuoju lašu ir perpildė Tado kantrybės taurę. O juk jeigu tai būtų buvę įmanoma (juk Meilės nužudyti neįmanoma, ji tiesiog atsitraukia nerasdama galimybių būti), tai tais savais žodžiais ne kas kitas, o aš būčiau ją nužudžius...

Tadas atsitraukė, o aš ėmiau vis labiau susivokti, kokį pragarą sau susikūriau...

Pamenu, kai susitikom su Ingrida, liedama krokodilo ašaras ištariau: „Gelbėkit, skęstam.“

Ir ne kas kitas, mes ir tik mes sau susikuriam tai, ką turime. O dažnai turime tiek daug, bet nebranginame, nesame dėkingi, nesidžiaugiame, priešingai – tik burnojame, – vis netinka, vis negana, kol... nenugarmame į prarają ir ten, atsitokėję, dairydamiesi praeitin sakome – oi, kaip ten viskas buvo gerai, oi, kiek turėjau, vaje, vaje... Taip ir aš – sėdėjau rojuj – nuostabi šeima: šauni dukrytė, mylintis vyras, giminės sodyba, sodžius – tik brangink, dėkok, džiaukis, bet ne, kaip ta moterėlė iš filmuko apie auksinę žuvelę: „Noriu būti bajore. Ne, nebenoriu būti bajore, noriu būti karaliene.“ – kol galiausiai liko ir vėl prie suskilusios geldos...

Santykiai atšalo, bendravimo beveik nebeliko, Tado namuose beveik nebūdavo, kalbu ne tik apie fizinį būvį, o apie būvį mintimis, jausmais. Pradžioje vien įsivardinti tą situaciją buvo didelių pastangų reikalaujantis darbas, juk nesinorėjo, oi kaip nesinorėjo prisipažinti, o juolab priimti, bet vietoje nieks nestovi, virsmai pastoviai virsta, tad teko toliau žingsniuoti tuo keliu. Atrodė, su kiekviena diena vis naujieną gaudavau – pamokos, pamokos ir dar kartą pamokos, vis neišmokstamos, vis kartojamos, kartais jau praeinamos su geresniais pažymiais, bet su kiekvienu kartu ir vis sunkėjančios – išmokai pridėti vieną prie vieno, dabar dar vieną prisumuok. Viskas, kas viduje tiek metų nešiota, kas keldavo tokį nepasitenkinimą, ėjo į išorę ir diena iš dienos pasitikdavo vis nauji išbandymai, vis su nauja jėga – juk jau truputuką sutvirtėjai, tad atlaikysi ir sunkesnę situaciją. Atlaikysiu ar? O, kiek kartų norėjos man pasiduot ir į viską spaujt... Bet tas žinojimas, kad jeigu neišmoksiu to dabar, tai viskas vėl pasikartos dar kart, matyt, buvo man tam tikra atspirtis. Taip mano siela, Tadas, visa Visata mane augino, ruošė dar stipresnėm permainom. Visą tą laiką jaučiau tiesiamą Ingridos gelbėjančią ranką – suvokiu, be jos nebūčiau gebėjus išlipti iš to pragaro.

Tuomet dėjau visas savas pastangas tam, kad išsaugoti šeimą ar tai, kas iš jos beliko, tai, ką pati tiek laiko grioviau, o dabar bergždžiai bandžiau sulipinti tas byrančias skeveldras, o ir bandymai tie, matyt, didele dalimi buvo tik iš prisirišimo kylančios praradimo baimės. Teko mokytis paleist, priimt... Suvokt kiekvieną pamoką ir padėkot, nors kylanti savimeilė oi kaip niršo many...

Merdėjau, visą tą laiką tiesiog merdėjau – kas tik manyje nevyko, kokios tik dalys neatsiskleidė, kokių tik išeičių nesiūlė... Kartais būdavo taip sunku, kad norėdavosi užmigti amžinai... Susitelkiau į save, skendėjau savyje – savose emocijose, savuose prieštaravimuose, užmiršdama viską aplinkui, nemąstydama net apie vaiką, egzistavau tik pati sau ir egzistavo mano skausmas. Išsikankinau, išsekau – vargiai tepastovėjau ant kojų (tiek fizine, tiek emocine prasme). Nuolatos vyravęs agresyvus fonas tiek manyje, tiek ir namuose užtemdė mylimo žmogaus paveikslą, bene pusė metų matomas tik agresyvių emocijų perkreiptas veidas mano sąmonėje sukūrė naują žmogaus-priešo, žmogaus-pabaisos paveikslą ir atėjo akimirka, kai sustojau ir sutrikau nuo manyje kilusio klausimo – Ar aš myliu šitą žmogų? Ar aš išvis jį kada nors mylėjau? Tiek skausmo buvo manyje, taip sandariai aš savo širdį buvau uždarius (štai jums ir dar vienas įsitikinimas: kad neskaudėtų širdies, ją reik uždaryti), kad nebejaučiau meilės... Teko atrasti dėl ko ir kada aš priėmiau šį sprendimą, kad galėčiau jį pakeisti, norėjosi atverti širdį, įsileisti šviesą į save ir pačiai tapti šviesą skleidžiančia.

O per visą tą laiką, kol maliausi savyje, – pasirodė oi kaip nelengva išeiti iš tos pirmos pakopos (kalbu apie žmogaus tyrumo pakopas; dabartyje dauguma žmonių esti pirmojoje, kur mąstoma tik apie save: į viską žvelgiama per prizmę – ką tai gero duos man, einant į kitas pakopas atsiranda platesnis matymas, pajautimas – ką tai gero duos mano šeimai, mano giminei, o žingsniuojant dar toliau – jau ir tautos suvokimas, aprėpimas – ką tai gero duos mano tautai, mano šaliai, ir dar daugiau apimant – ką gero tai duos Žemei, Visatai, Dievui? Ką gero duos bet kuri mana mintis, mana emocija ir juolab manas veiksmas.) – viskas aplink buvo apleista ir kentė, tiek vaikas, apie kurį nemąsčiau, tiek mūsų kūrinys, kuris užmirštas paliko – mūsų giminės sodyba, ką jau ten kalbėti apie patį sodžių. Taip, statybos vis viena vyko ir daugiausia tik mano tėvelio pastangomis, mes patys visa tai darėme per jėgą, nes reikia, o viduje siautė audros – tai įtraukdamos, tai vėl išmesdamos lauk, vyko intensyvi vidinė kova, tad apie kokią meilės erdvės kūrybą ir bekalbėti. Erdvė buvo pamesta, augalėliai tiesė į mus mažytes savo rankeles, o mes nei matėm, nei girdėjom, skendėjom savy, giminės sodyba mūsų merdėjo...

Ir kai prisimenu dabar, ir kai pažvelgti ir išvysti jau galiu nukritus raiščiams nuo akių, kaip stengės ji dėl mūs, sutelkus ji visas jėgas vaisius augino, kvapniausius mums žiedus ji dovanojo ir sielų ūžesys netilo – susitelkė, subruzdo jos, padėt labai norėjo, o buvom lyg akli ir tik...

Jau rudenį, su dideliausiu prisivertimu, apkalę sienas plėvele, žiemojimui palikę, palikom ir sodybą savo mėnesiams gal dviems, dar niekad per visus metus gal to nebuvo. Nuvažiavau tenais su Ingrida dėl reikiamų padaryti matavimų ir štai tuomet, tuomet jau pamačiau ir pajutau, kas vyksta ir vyksta kaip čionai. Merdėjanti, lyg mirusi erdvė, kupina liūdesio – tuščia ir nyku... Ir jausmas apėmė tuomet toksai – ką tu darai? Kaip mažas mažutėlis, kaip našlaitėlis apleista erdvė – išduota, palikta, ką tu darai? Na ar su savo vaikeliu motinos taip elgias?

Suvokiau – nieko juk daugiau aš nemačiau tiktai ir tik save, save vienintelę, vargšelę, o apie tuos, kurie mane supa, už kuriuos atsakinga esu ir užmiršau – tai buvo vienas dar man sukrėtimas, kad atsitokėt, atsitokėt iš susitelkimo į save, iš susireikšminimo to – gana, – tuomet nusprendžiau sau, gana taip elgtis su savais vaikais – sukūriau juos aš ir dabar pirmyn – atsakomybę visą prisiimu už juos pati. Jau kitą kartą nuvažiavusi į sodžių, peržengus savus „vartus“, su jaudulio ašaromis akyse, bandydama aprėpti akimis visą savą erdvę tariau jai garsiai: „Prisiimu visą atsakomybę ir kursiu jau pati toliau, kas benutiktų, su kokiais sunkumais besusidurčiau pirmyn žingsniuosiu taip, kaip man pavyks ir neapleisiu ir neišduosiu tavęs daugiau aš niekada, darysiu tai ir dėl savęs, ir dėl tavęs, dėl protėvių savų ir dėl vaikų, dėl ainių būsimų.“. Ir kaip sujudo visa erdvė išgirdus tuos žodžius, pajutus tuos jausmus – sukilęs vėjas supo, apkabino švelniai, virpuliavo viskas, o virš galvos išniro... septyni juodi, galingi, dideli krankliai ir suko jie ratus virš sodybos mūsų ir vis siaurino jie juos, galiausiai juos pradėjo sukt man virš galvos ir vis arčiau ir vis žemiau, eigoj prisijungė prie jų ir aštuntasis... Suvokiau, palaikymas visad šalia, septyni dideli krankliai kaip ir senoliai septyni, matyti ant alkakalnio ir tas aštuntas, taip tai jis – Perkūnas, su kuriuo ryšį jau turėjau ir anksčiau, kuris visus šiuos mėnesius nuolat buvo šalia ir ne tik buvo, o nuostabiausias dovanas man dovanojo, niekad negalėjus būčiau pasvajot, o gavus ją, gal nuoširdžiai nesugebėjau net ir padėkot, per daug į savą skausmą susitelkus aš tuomet buvau.

Štai taip, žingsnelis po žingsnelio ir vis pirmyn, nors ir mažučiais, netvirtais, bet virsmas vyksta vis.

Ir štai, sustojus šitame taške, svarbu suvokti dalykus kelis.

Koks požiūris turėtų būti mūs į giminės sodybos pateiktą idėją, į meilės erdvės kūrimą. Suvokti turim pagaliau – ne aplinka išsaugo meilę, – kaip ją išsaugot, jei jos nėra? Meilės erdvės kūrimas – kaip vyksta jis ir ar iš viso vyksta jis kaip toks, jei šeimos byrėti ima? Gal mes skendėdami savoje iliuzijoje – koks aš reikšmingas – sukursiu rojų mylinčia sava širdim – patys ir apgaudinėjame save, o iš tiesų širdys mūsų uždarytos, nemylim nei savęs pačių dažnai, tad apie kokią meilę artimui ar erdvės užpildymą meile bekalbėti?

Priežasčių ieškokime tik savyje.

„– Vadinasi, tu tikrai esi įsitikinusi, kad moterys sugeba keisti pasaulį?

– Taip, sugeba, Vladimirai, gali neabejoti, taip. O kai pakeis jos savo meilės prioritetą, tai, tobulai sukurtos Dievo, Žemei sugrąžins pradžių pradžios gražumą, pavers ją rojaus sodu žydinčiu, kaip Dievas buvo išsvajojęs. Jos – Dievo kūriniai! Jos – nuostabios dievaitės Žemėj, Dievo sukurtoj!“ V.Megre Pasaulio sukūrimas

Tad pamąstykime kartu, išjauskime, suvokime, kokie tie meilės prioritetai yra, kaip juos pakeisti reik, kaip tapti moterimi tokia, kokią sukūrė Dievas, koks tikrasis, pirmapradis jos vaizdinys ir kaip mums atstatyti jį?

Kaip atstatyti mums pirmapradį vaizdinį žmogaus? Kaip šeimą tikrą mums sukurt, kurioj ir Meilei sąlygos galėtų būt? Pasidairykime aplink, juk kokios šeimos dabarty? Žmonės susituokia ir ta santuoka, t.y. kažkokių popierėlių pasirašymas, vadinama šeima. Dar vienas iškreiptas ar prarastas vaizdinys? Toje santuokoje po vienu stogu gyvena du paskiri žmonės, kiekvienas jų gyvenantis savo gyvenimą paskirą visai – kiekvienas jų žaidžia savo žaidimus iliuzinėj savoj erdvėj ir jei ateina ta akimirka, kai žmonės susivokę nusprendžia jau gyvent kitaip, jau į tikrovę nusprendžia jie išeit, nusprendžia kurti jie kartu bendrą savo kūrinį – savą giminės sodybą, tad praleidžia jie kartu daug laiko ir to buvimo vienas su kitu, rodos, ir neatlaiko. Juk dabarty dažnai žmonės tiek panirę į darbus, rūpesčius savus, blaškumą visą, kad kai tenka pabūti su savim, tiesiog pačiu savim be pašalinių trikdžių, tai jau tampa bene išbandymu sunkiu, ką jau čia tuomet šnekėt išbūti nuolat su kitu žmogum, kai pamatai visokias jo puses, pažint imi mintis jo ir jausmus ir kai sprendimus dar bendrus tenka priimti, o jei dar nuomonės dažnai jų nesutinka... Dabartyje nepasitenkinimo kupinos širdys žmonių. Paklaustas ko nori gyvenime šiam, kaip nori gyvent ne dažnas tau tai atsakys, dažniau išgirsi tu – nenoriu šio ir to, netinka tas, anas ir taip burnojame mes vis, bet kur link eiti nežinia, tik kaltinam esančius šalia. Tad įsivardint garsiai reik – kur aš einu ir ką kuriu, kas aš esu, kuo noriu tapti, būti iš tiesų – kas tu?

V. Megre knygose sakoma, kad tik Tikra Meilė gali giminę formuot. Tai kas Meilė ta Tikra yra? Kaip tai suvokt, išjaust?

Senelis apie Meilę kalbėjo taip:

„– Vladimirai, į prasmę šito žodžio įsigilink. Ramiai įžvelk, kas glūdi sąvokoj šitoj – gerovė. Ją nusakyti galim ir šiek tiek kitaip – gėrybė, geras būvis arba gėris. Tad pamąstyki ir suprask: tik Meilė sugeba pakelti žmogų bet kurį, suteikti jam aukščiausio gėrio. Ne pinigai, ne rūmai, o tik Kūrėjo žmogui dovanotas jausmas – Meilė, jos buvimas.

Juk Meilė – kosminė esybė. Gyva ir mąstanti, ir aukšto intelekto. Jinai galinga, ir ne veltui Dievas ja buvo sužavėtas, energiją jos didžią kaip dovaną žmonėms padovanojo. Tad privalu mums stengtis ją suprasti, nesidrovėti jos ir skirt jai dėmesio valstybiniu lygiu.

Matai, jei dauguma šalies šeimų bus tokios, kurių vaikai iš Meilės gimsta, kur Meilės sklidina visa erdvė, tai šitokia šalis, tokia valstybė nebus kamuojama infliacijos ir nekentės nuo banditizmo.

Tokiai valstybei nereikės su ydomis kovoti: visuomenėje jos išnyks. O pranašai visi, klastingai gražbyliaujantys, nutils. Gal jie nesusiproti, kas svarbiausia, gal nė nežino ir todėl iš kelio žmones veda į nemeilę.

Žyniams tai buvo žinoma, todėl jie pranašams ir pataikavo.“

V.Megre Aštuntoji knyga (antra dalis) Meilės apeigos

Kiek jau dabar pati aš suprantu savas klaidas, labai svarbu yra gyvent ne blaškume ir rūpesčiuos panirus, o gyventi čia ir dabar ir mėgautis akimirka dabartine, kad ir kokia bebūtų ji, visad įžvelgti, pastebėti jos teigiamas puses ir išsiugdyti savyje visų pirma dėkingumo jausmą už tai, ką aš turiu ir kur esu ir kiek man daug dovanoja Visata. Žingsnelis kitas džiugesys yra. Dėkingumas taip išlaisvina, pravalo tuos kelius į džiaugsmą, kai dėkoji Visatai, Dievui už kiekvieną atsiųstą šypseną, už kiekvieną pasitikrinimą ar dar vieną pamoką. Pamažėle imi vis daugiau ir daugiau pastebėti teigiamų dalykų, galiausiai kiekvieną situaciją jau matai kaip teigiamą ir vietoj to, kad įsiskaudinti, suirzti ar juolab supykti, tiesiog smagiai iš to pasijuoki. Taip mokaisi, išmoksti pagaliau nešiotis džiugesį širdy.

Donata, 2015m.

Grįžti aukštyn